Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius: myliu Ameriką

„Tai ar kelionė įžiebė meilę Amerikai?" - jau po Lietuvos kaštonais klausiu niekaip vietoje nenustygstančių televizijos žurnalistų Martyno Starkaus (36) ir Vytaro Radzevičiaus (41). „Kalba ne apie mus, kalba apie tenykščius. Jie sako, kad myli Ameriką. Tie, kurie sako, kad - ne, iš tiesų mintyse keikia vyriausybę, o ne šalį."

Per dvidešimt dienų - septyni tūkstančiai mylių, tai yra gerokai daugiau nei vienuolika tūkstančių kilometrų. „Tiek pat, kiek Afrikoje", - tuojau pat suskaičiuoja Vytaras.

Visą kelionę lydėjusį skepsį, matyt, išsklaidys tik filmas, kurį rudenį žada rodyti LRT, o kol kas tenka atsakyti į klausimus: „Kodėl Amerika? Ką gi joje galima pamatyti gero?" Po klajonių Afrikoje, Irane, Turkmėnijoje ir Indijoje Jungtinės Amerikos Valstijos skamba itin banaliai. „Betgi tai priklauso nuo požiūrio, - tikina Martynas. - Kad Amerika - neįdomi šalis, yra lygiai tokia pat nuostata, kaip ir ta, jog visi amerikiečiai stori, o iš čiaupo ten bėga kokakola. Man Amerika buvo dar vienas iššūkis nuostabiame pasaulio krašte."

Vytaras anapus Atlanto buvo nuvykęs seniai - prieš penkiolika metų. Martynas ten skrido gal penkis kartus, o pernai atostogavo su dukra. „Man pasirodė, kad per penkiolika metų šalis apsivertė aukštyn kojomis - žmonės, bendravimas, maisto kultūra", - pastabas žeria Vytaras, o štai Martynas visiškai tikras, kad tokie pokyčiai - praūžusių nelaimių padarinys. „Po rugsėjo vienuoliktosios teroristų išpuolių, po uragano „Katrina" žmonės suprato, kad Amerika pažeidžiama. Jie tapo kitokie, kai sužinojo, kaip lengva išvesti šalį iš pusiausvyros. Dingo arogancija ir gigantomanija. Nuoširdumo daugiau..."

Šypsenos žmonių veiduose atrodo amžinos, kaip banko paskola. Amerikiečiai išties atviri. Dvi frazės „How are you?" ir „Fine" („Kaip gyveni?" ir „Gerai!") yra sulipusios kaip Siamo dvyniai. Kiek kitaip atsakęs į šį klausimą, rizikuoji klausiančiam sukelti šoką. Tačiau tas atvirumas toks... Vadinkim jį „turinčiu ribas". Keli komplimentai, malonios frazės - ir grįžtama prie savų reikalų. Galima surašyti ilgiausią sąrašą savybių, kuo amerikiečiai skiriasi nuo kitų tautų (tobuli balti dantys, pavyzdžiui). Arba kalbėti apie didelį jų patriotizmą (kažkur skaičiau, kad George Washingtonas - populiariausias vaikų pasakų herojus). Tačiau kol kas tenka šioje kelionėje viską tik pradėti. Uostinėdamiesi ir tyrinėdami maršrutą prisimenam, kad iki šiol keliavom po šalis, kur tvarka ir taisyklės yra keistas „išmistas", o dabar pakliuvom ten, kur net už menkiausius tvarkos pažeidimus kelyje baudžiama. (Ištrauka iš ekspedicijos „Myliuamerika.lt" dienoraščio.)

Čikagoje keliautojų laukė 1976 metų „Lincoln Continental Mark IV" automobilis. „Autorealybės" džentelmenų dėka nupirktas Tenesio valstijoje, prieš pat kelionę jis buvo atgabentas į Čikagą. Netrukus gražuolis gavo vardą „Teta Beta". „Čia dėl to, kad Čikagos lietuviai užsiprašė iš Lietuvos atvežti kažkada labai populiarios laidos „Labanakt, vaikučiai" įrašų. O ją, kaip žinome, vedė teta Beta (laidų vedėja Bernadeta Lukošiūtė - red. past.). „Kad būtumėt matę, su kokiu entuziazmu jie tuos įrašus žiūrėjo!" - prisimena Vytaras. Abejonių dėl automobilio vardo nebeliko...

„Teta Beta" kelionėje buvo galinga ir puošni. Tačiau kaprizų gražuolei netrūko. Vos pradėję važiuoti, bičiuliai jai pakeitė padangas - pasirodo, tos buvo pernelyg senos. Užvažiavus ant asfalto, iškart atsirado gumbų. Paskui sugedo karbiuratorius. „Irgi dėl senatvės..." - neabejoja Vytaras ir pasakoja, kad ši bėda atvedė pas technikos virtuozą Riką. Trečią kartą radiatoriuje užvirė vanduo. „Vieni niekai..." - moja rankomis vyrai, matyt, prisiminę ankstesnes keliones po šalis, kur ir meistrų pakelėse reta.

Lietus nesiliauja. Įvažiuojant į didžiausią Luizianos valstijos miestą gausėja automobilių, jie lekia dideliu greičiu net dešimčia juostų į abi puses. Unikaliausias miestas Amerikoje - taip dažnokai vadinamas Naujasis Orleanas. Atsiduriame jame prieš vidurnaktį. Miesto centre triukšmingai besilinksminantys žmonės, užeiti kviečiantys striptizo barai, daug alkoholio, cigarečių, bliuzo, džiazo ir rokenrolo muzikos. Dabar supratau, ką norėjo pasakyti mus čia pasitikęs Hokshila: „Šiame mieste lengva sielą parduoti velniui."

Lietuvos vardas, vaikinai patyrė, Amerikoje įspūdžio nedaro. Amerikiečiams dažnai atrodo, kad jei jau buvai Vokietijoje, buvai ir Lietuvoje. Kur kas daugiau emocijų kelia ant automobilio stogo pritvirtinta filmavimo kamera. „Nufilmuokite ir mus..." - prašo vietiniai taip, kaip Afrikoje vaikai saldainių. Televizija Amerikoje - jėga", - sako Vytaras. „Amerika - didelė, labai didelė šalis. Žmonės ten labai skirtingi. Taip jau yra: nors žinai, kad Jungtinės Valstijos - ne vien didmiesčiai, galvoje sukaupta informacija vis vien užgožia mintis apie nuostabią šios šalies gamtą. Tai gali suvokti tik savo akimis viską išvydęs", - kalba Martynas. Abu draugai pasakoja, kokios skirtingos pro jų akis pralėkusios valstijos. „Stebuklas, kaip greitai keičiasi gamta, - matytus vaizdus prisimena Vytaras. - Važiuoji iš Teksaso į Koloradą, iš smėlingų dykumų - į kalnus. Važiuoji iš Kolorado į Jutą, jau matai juos raudonus. Iš Jutos į Nevadą - vėl dykuma. Iš Nevados į Kaliforniją - žaluma... Teksase vietiniai vaikšto kaip Chuckas Norris - su džinsais ir odinėmis skrybėlėmis."

Daugiau nei vienuolika tūkstančių kilometrų Amerikos keliais įveikę lietuviai patyrė, kad amerikiečiai irgi mėgsta keliauti. Turistų pilni nacionaliniai parkai, o kempinguose, jei iš anksto neužsisakęs, vietą ne visada gausi.

Smėlio ore sumažėjus, tačiau likus dar ganėtinai stipriam vėjui, vis dėlto nusprendžiam praleisti naktį gigantiškų uolų kaimynystėje. Juk tokia proga. Audra išbaidė daugelį, tad atvykę iki vadinamojo „primitive camping" (be dušų ir kitų nereikalingų žmonijos išradimų, išskyrus keletą tualetų) pamatėme vos vieną vėjo blaškomą palapinę. Ir tą jau surenkantis kažkoks vokietis garbanius niekaip negalėjo rasti kelių dalių. Tad kiek pasistengę koordinuotais ir jau įgudusiais veiksmais (vis dėlto - trečia naktis lauke) nugalėjome vietos vėjo nenorą turėti su mumis artimų santykių. Vis variantas atsibusti kitoje vietoje, nei atsigulėm. O „Teta Beta" jau tiek pamaloninta, kad lyg vesternų herojaus žirgas vos pašvilpus turėtų atvykt pati.

Šį kartą patrakę keliautojai turėjo vos tris savaites. Gal todėl grįžus į Lietuvą nuovargis jiems nuo veidų nedingo dar keletą dienų. „Buvo sunki kelionė, - neslepia abu. - Kasdien tekdavo nuvažiuoti apie šešis septynis šimtus kilometrų, o kelis kartus - ir per tūkstantį. Tačiau buvo verta. Parsivežėm įspūdžių apie kitokią Ameriką." To jie ten ir važiavo.