Rimas Tuminas: svetimas Maskvoje

Kad Maskvoje apsistojo laikinai, Valstybinio akademinio J. Vachtangovo teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas (57) gali pakartoti šimtus sykių. Tiesa, nors ir mano, kad dabar galbūt tinkamiausias metas išvažiuoti, nusprendė sutartį pratęsti dar metams. Dėl tų, kurie, teatre įsiplieskus konfliktui ir keletui aktorių kreipusis į šalies kultūros ministrą su prašymu pakeisti meno vadovą, nedvejodami stojo jo pusėn.

Karo kirvis teatre, rodos, užkastas, tad visi dabar draugiškai traukiate taikos pypkę?

Tiesą sakant, net nebeįdomu, kai viskas nurimo (šypsosi).

Iš tikrųjų nutiko keista istorija... Apie tai, kas vyksta, sužinojau repetuodamas. Paskutinis. „Dėdės Vanios" repeticijose pradėjau jausti šiokį tokį sąmyšį: kas nors išbėga - grįžta, išbėga - vėl grįžta. Klausiau: „Ar jums kas negerai? Diena prasta?" Aktoriai iš pradžių man nieko nesakė. Pasirodo, jie ir spaudos konferenciją jau buvo suorganizavę, ir visokių akcijų prisigalvoję. Po kurio laiko bandė mane gąsdinti, kad ne keletas, o visi aštuoniasdešimt trupės narių surengs „graždanskoje nepovinovenije" („pilietinio nepaklusnumo" akciją) ir atsisakys vaidinti spektakliuose.

Į įvykių sūkurį įsitraukė Olegas Tabakovas iš „Mchato" (Maskvos A. Čechovo teatro vadovas - red. past.), iš Izraelio skambino pagrindinė „Sovremeniko" režisierė Galina Volček, sulaukiau dar kelių palaikymo skambučių. Rusijos teatro visuomenė sukilo, dėl to man pasidarė nesmagu. Dabar galiu tik atsiprašyti, kad dėl manęs kilo tiek daug rūpesčių (šypsosi). O juk esu laisvas žmogus ir nuolat kartoju, kad neketinu visą gyvenimą dirbti šiame teatre, tikrai nepretenduoju į vietą Novodevičės kapinėse. Atvykau į Maskvą ne tam, kad žūtbūt likčiau visam laikui. Kaip paaiškinti, kad man visa tai nerūpi, kad turiu įsipareigojimų ir Maskvoje esu tik laikinai? Net sutartį turiu teisę kasmet iš naujo peržiūrėti ir, jei nenoriu, jos nebepratęsti.

Tačiau žmonėms sunku tai suprasti, jie mano, kad Maskva yra teatro Meka ir kad daugiau nieko pasaulyje nėra.

Buvote kaltinamas, kad griaunate Vachtangovo teatro tradicijas. Jaučiatės griovėju?

Tradicijomis žmonės dangstosi, kai reikia atrodyti ypatingiems, išskirtiniams. Iš tikrųjų kovojama ne dėl tradicijų, o dėl pinigų. Teatro teritorijoje vyksta statybos, be to, Vachtangovas stovi eilėje dėl rekonstrukcijos, o tokiais atvejais sakoma: „Dengi rekoj potekut" („pinigai upe pradės tekėti" - red. past.). Žmonės žino, ką ir kur valstybė investuoja, o ten, kur investicijos, reikalinga sava kompanija.

Aktoriams, kurie gynė mane, tai buvo tarsi spjūvis į veidą - juk kalbama apie žodžio laisvę, apie žmogaus, kaip menininko, statusą. Jie pajuto, kad buvo pasikėsinta į jų laisvę - rytoj tas pat gali nutikti ir patiems. Jie gynė savo teises, o aš tapau tik savotišku įrankiu.

Po to, kas nutiko, galbūt dabar būtų tinkamiausias laikas išeiti, bet... Bet suprantu, kad turiu pateisinti žmonių, kurie dėl manęs kovojo, pasitikėjimą. Suplanuota spektaklių, jei dabar išeičiau, jie neįvyktų. Net „Dėdės Vanios", kurio premjera numatyta rugsėjo pradžioje, likimas būtų neaiškus.

Spektaklio „Dėdė Vania" repeticijoje apsilankė net Rusijos kultūros ministras Aleksandras Avdejevas. Valdžios dėmesio nusipelnėte dėl neramumų teatre?

Vakarieniaudamas su ministru pakviečiau jį į repeticiją. Susirinkimo su teatro kolektyvu jis bijojo, nes iš tikrųjų ten nieko ir nevyko. Kelios bobutės, kurioms jau aštuoniasdešimt metų, tapo kovotojomis. Joms atrodė, kad į teatrą atėjęs jaunimas ne taip elgiasi, neskiria joms užtektinai dėmesio. Na, nemoka žmonės senti - darosi kaprizingi, irzlūs, kerštingi.

Nebaisu, kad ir pats atėjus laikui nesugebėsite garbingai pasitraukti ir užleisti vietos jaunesniems?

Aš ir mokausi, žiūriu, kaip negalima elgtis (šypsosi). Pas mus vyriausieji tapdavo savotiškais teatro tėvais, kurie jaunimui padėdavo, palaikydavo. Jei kada nors turėsiu kokią nors misiją, mielai tapsiu teatro tėveliu ar seneliu.

Bet tam, kad būtum tėvu ar seneliu, teatre žmonės turi jaustis tarsi viena didelė šeima.

Galbūt. Vachtangovas nėra vieninga šeima, tačiau nesu tikras, ar mano darbas ją sukurti. Mano tikslas - padaryti viską, kad žmonės čia jaustųsi vieningu ansambliu, kad aktoriai ne atliktų vaidmenis, o dalyvautų spektaklyje. Kol kas jie to daryti nemoka, nes kiekvienas dirba individualiai: tas - žvaigždė, anas - žvaigždė.

Kaip sekasi dirbti su žvaigždėmis?

Manote, žinau, kad jie - žvaigždės? Na, nusifilmavo kine, bet tų filmų nei mačiau, nei žinau (šypsosi). Sakau: „Ty mne nezvezdi", ir tuo viskas baigiasi. Spindėti galės tuomet, kai sukurs spindintį vaidmenį spektaklyje. Džiaugiuosi, kad daugelis aktorių nori mokytis, suprasti - tai kuria gerą atmosferą. Net tie keli aktoriai, kurie, iš šalies žiūrint, užvirė košę, niekuo nekalti - manau, jie tiesiog buvo išprovokuoti.

Na, bet kai spaudoje pasipila kaltinimų, kad Tuminas neduoda darbo ir ištisai geria, turbūt nesmagu?

Oi, ko tik spaudoje nebuvo (juokiasi)... Ką daryti? Belieka šypsotis.

Kažkada žiūrėti jūsų spektaklio atėjo tuometis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Dabar vakarieniaujate su kultūros ministru, jis žada, kad į Vachtangovą kada nors užsuks ir dabartinis šalies vadovas. Jums toks dėmesys svarbus?

O kas man iš jo? Buto neduos, žemės - irgi, bet man viso to ir nereikia! O teatrui, matyt, toks dėmesys gerai.

Sutartį su Vachtangovo teatru nusprendėte pratęsti dar metams. Dokumentus pasirašėte lengva ranka?

Kad aš dar nieko nepasirašiau. Jei ne susiklosčiusi situacija, būčiau iki Naujųjų metų grįžęs į Lietuvą. Būčiau įvykdęs programą „maksimum" - pripratinęs aktorius prie teatro kaip prie narkotikų - ir grįžęs.

Mintis grįžti nuolat sukasi galvoje. Kartais viskas, atrodo, netenka prasmės: kam visa tai? Nemoku gyventi taip, kaip kiti, - su penkiomis sekretorėmis, pavaduotojais. Aš taip nepratęs... Jei man tos privilegijos patiktų, manote, pats ruoščiau jums kavą (kvatojasi)?

Vadinasi, tikrai neturite sekretorės?!

Neturiu.

O vairuotoją?

Vairuotoją turiu. Jis ir vairuotojas, ir mano apsauginis.

Apsauga - kam ji jums?

Nežinau, bet mane įtikino, kad jos reikia - pagal rangą privalau turėti apsauginį. Galėčiau turėti ir sekretorę, bet nėra kur dėti - neturėčiau jai kabineto. Mieliau turėčiau asistentą, bet niekaip nerandu tinkamo. Būtų lengviau, jei šalia būtų pagalbininkas, bet šiais laikais jaunimas nenori sėdėti, stebėti ir mokytis: jauni žmonės nori patys statyti spektaklius ir kuo greičiau tapti žvaigždėmis.

Maskvoje gyvenate jau dvejus metus. Ar šiame milžiniškame kontrastų mieste vis dar atrandate ką nors nauja?

Lyg ir neatrandu, bet kontrastų, žinoma, matau ir jais negaliu atsistebėti iki šiol. Ir visai nesvarbu - krizė ar ne. Galbūt stebina tai, kad Rusijoje žmonės iki šiol gyvena nejausdami grėsmės. Grėsmės dėl šalies, likimo. Kažkas vyksta Gruzijoje, bet jiems tai visiškai nerūpi. Net jei kas nors vyktų čia pat, Kazanėje ar Saratove, neabejoju, vis vien būtų ramu. Ir tai stebina. Nesakau, kad žmonės abejingi - tiesiog be reakcijos. Nesidomi nei šalies, nei pasaulio įvykiais. Jie netenka galimybės lyginti, žiūri siaurai, o juk Rusija - tokios didingos kultūros palikimo šalis. Ir tai stebina.

Kažkodėl jaučiu, kad kai paklausiu apie kasdienybę, tikrai sakysite, jog dienos bėga čia, tarp šio teatro sienų.

Taip ir yra. Nuo ryto iki vakaro. Esu sau sakęs, jog privalau turėti laisvadienį, kad galėčiau kur nors išvažiuoti, bet ir to padaryti nepavyko. Amžini, nesibaigiantys reikalai. Teatre gyvenimas kaip atominėje elektrinėje - niekada nežinai, kas gali nutikti: susirgs ar nesusirgs aktorius, įvyks ar neįvyks spektaklis.

Bet juk už teatro ribų gyvenimas taip pat verda?

Verda, bet man jis neįdomus. Ir taip gyvenu čia lyg geležinkelio stotyje - ištisai minios žmonių. Eina ir eina, o dar pamatai pilną salę... Taip gali ir ligą įsivaryti (šypsosi). Po viso to dar eiti į triukšmingus vakarėlius, kurių čia netrūksta? Na, jau ne. Net televizijos laidas renkuosi - einu tik į tas, kuriose kalbama apie teatrą.

Tačiau draugų, su kuriais galėtumėte smagiai pasišnekučiuoti ir vieną kitą bokalą ar stikliuką išlenkti, turite?

Ministras pasakė: „Jūs neįsivaizduojate, kiek turite draugų..." Per visą šią velniavą daug norinčių pabendrauti atsirado, turbūt juodus akinius reikėtų užsidėti, kad neatpažintų (juokiasi).

Kartais susitinkame su vienu dailininku, keletu režisierių. Aktorius Sergejus Garmašas mane vadina broliu (šypsosi). Buvo kalbų, kad užmezgiau romaną su Liudmila Gurčenko, bet tai - dar viena spaudos sugalvota nesąmonė.

Daug tokių nesąmonių apie save prisiklausote?

Nemažai. Bet nenuspėsi, kodėl ir kaip tokių nesąmonių gimsta. Pamiršti, kad esi stebimas, kad vieną ar kitą tavo gestą, pasirodo, žmonės gali kitaip suprasti, traktuoti.

Jei į Maskvą būtumėte atvažiavęs su žmona, galbūt viso to būtumėte išvengęs?

Kai dar prieš pradedant dirbti Vachtangove teatro direktorius paklausė, kokio dydžio sunkvežimėlį atsiųsti, pasakiau, kad užteks paprasto automobilio, nes atvažiuoju su vienu lagaminu. Visi įsivaizdavo, kad atvykstu su šeima, vaikais, kad bus didelės kraustynės. Bet kaip būtų reikėję išvažiuoti iš Maskvos, jei man kas nors būtų nepatikę? Dėl to ir sakau, kad esu pasiryžęs bet kada išeiti, grįžti. Nenoriu apsikrauti daiktais, kad paskui nereikėtų sukti galvos, kaip viską pergabenti, perkraustyti. Man užtenka to, ką turiu, to, ką čia įsigijau. Nors jau dabar matau, kad bus sunku, kai reikės grįžti. Net nežinau, kur ją dėti (mosteli ranka į kabinete stovinčią didžiulę dėžę - red. past.). Rudenį gavau namų kiną - prizą už spektaklį „Vargas dėl proto", sukurtą „Sovremeniko" teatre, bet neturiu kur jo dėti. Namuose nėra vietos, tad, svarstau, galbūt jį nuvežti į Mažąjį teatrą - ten tikrai atsiras norinčių žiūrėti.

Ir vis dėlto žmona nenorėjo važiuoti sykiu?

Prieš pradėdamas dirbti Vachtangove daug važinėjau - keliems mėnesiams buvau išvykęs į Maskvą, kitas šalis. Tad pats gyvenimo būdas padiktavo, kaip turėtume elgtis. Abu su žmona žinojome, kad šis darbas, kaip ir kiti, laikinas. Jai mesti darbą Vilniuje ir važiuoti su manimi, ieškoti, ką veikti, kur save padėti?

Bet žmona turbūt dažnai aplanko - juk skrydis trunka vos porą valandų?

Dabar aplankys, nes jau yra ką parodyti (šypsosi). O šiaip pasiskaito internete, ir viskas aišku...

Tai, kad susitinkate tik Vilniuje, santykiams netrukdo?

Kam čia besutrukdys: ji - senelė, aš - senelis (juokiasi)... Galų gale naujo gyvenimo juk nepradėsi: gyvename taip, kaip gyvenome daugybę metų...

Suprantu, laikinumo jausmas jums priimtinesnis?

Taip. Būsi ar nebūsi - nežinia, o kol esi... Atsikeliu ir galiu būti tvirtas, kad šiandien dirbsiu, o rytoj - nežinau: gal išvažiuosiu ir grįšiu Lietuvon.