Skirmantas Valiulis: „mėgaujuosi gyvenimu“

Nepailstantis dėstytojas, kino, TV ir fotografijos kritikas, keisčiausių idėjų sumanytojas, erotikos ir sapnų ekspertu tituluojamas Skirmantas Valiulis įsitikinęs, kad viskas, kas paprasta, gali tapti tikruoju gyvenimu.

Neseniai atšventėte 70 metų jubiliejų. Banalus klausimas, bet... kaip jaučiatės?

Vaikštau lėčiau, bet tai netrukdo galvoti apie smagius dalykus: gerą kavą, įdomų filmą, intymų pokalbį ar naują idėją. Džiugu, kad tos mano idėjos kažkam parūpsta ir atsiranda jaunų talkininkų. Vienas siūlo nupirkti dvarą erotikos muziejui, kitas klausia, kaip išleisti DVD senus lietuviškus filmus, trečias prašo rekomendacijos studijoms į užsienį, o vėliau dalijasi įspūdžiais iš Edinburgo ar Londono.

Iš kur semiatės energijos?

Kadangi su anūku Norbertu sutarėme, jog kol jis neapsisprendė, kuo geriau būti: vairuotoju ar futbolininku, bus žmogus stipruolis, tai ir „stiprinamės" abu, sportuojame. Tik į pirtį vaikštau vienas. Daktarų vengiu, bet tai dantims neišėjo į gera (juokiasi). Visa kita kol kas „pasitaiso" savaime, tik tie procesai su metais vis lėtėja.

Ar įsivaizduojate save, nieko neveikiantį? 

Kažką visą laiką veikiame: auditorijoje, kine, tualete. Miegas irgi yra veikla, nes pačios geriausios idėjos ir netikėti sprendimai ateina vos nubudus. Todėl daug ką iš vakarinių rūpesčių ramiai atidedu rytdienos prabudimui. Kartais labai protingai pataria ir žmona. Laisvalaikio nepripažįstu, bet keičiu veiklos formas. Užuot vidurvasarį kaitinęs pilvą pajūryje, vykstu į fotografų seminarą Nidoje rudenį. Ten per savaitę gaunu dozę jūros oro, įdomių pokalbių iki paryčių ir sveikos nemigos.

Ar tiesa, kad per dieną žiūrite televizorių mažiausiai po šešias valandas?

Tiesa. Žiūriu viską, kas nauja, nors to naujumo Lietuvos televizijose mažai. Dažniausiai ne vienas, o su žmona, kai kada ir su anūkais. Prisitaikome vienas prie kito: aš jau nepraleidžiu „Nekviestos meilės", o žmona įprato prie mano mėgstamų retų filmų ar nuobodžių diskusijų.

Retai vieną laidą žiūriu iki galo: vienu metu „apjungiu" keletą, pavyzdžiui, „Gustavo enciklopediją" ir „Kakadu". Išeina labai įdomi siurrealistinė kombinacija (kvatoja). Bet kur kas daugiau laiko praleidžiu prie knygų. Skaitau nuo neatmenamų laikų, turiu man pakankamą biblioteką - 21 tūkstantį knygų. O kur darbo malonumas: nuolatinis fotografijos, kino ir televizijos tyrinėjimas! Gyvenu ir mėgaujuosi gyvenimu.

Per savo gyvenimą išmokote net trylika kalbų...

Kalbų mokiausi ne kalbėti, o laikraščiams ir knygoms skaityti. Kai mokytojavau (esu baigęs lituanistiką ir septynerius metus puoselėjęs lietuvybę Vilniaus pašonėje), prenumeruodavau apie septyniasdešimt laikraščių ir žurnalų, kad neatsilikčiau nuo pasaulio. Be to, toje daugiausia Rytų Europos spaudoje buvo dalykų, apie kuriuos nerašė Lietuvos spauda. Įdomybes išversdavau ir spausdindavau „Komjaunimo tiesos" paskutiniajame puslapyje. Bene daugiausia apie legendinę grupę „The Beatles". Tada mano pirmagimis Erdvilas dar lakstė po Parudaminio mišką, kuris buvo prie pat mokyklos.

Turbūt būdavote toks užimtas, jog praleisdavote tėvų susirinkimus?..

Kai persikėlėme į Naująją Vilnią, tėvų susirinkimų kaip tik nepraleisdavau, nes vaikai mokėsi gerai (šypsosi). Bet namie vaikams pritrūkdavau laiko.

Nė viena atžala nepasuko mano pėdomis. Dukra Skirmantė tapo muzikologe, Agnė yra pianistė ir pedagogė. Sūnus Erdvilas - archeologas, bet įsikūrė privačiame sektoriuje. O Rimantė - „be penkių minučių" vaikų gydytoja.

Jūs tiek daug visko veikiate. Kaip visur spėjate?

Tiesiog man viskas įdomu. Gal kaltas nepasotinamas žurnalisto smalsumas? Stengiausi neatsisakyti bet kokių rimtesnių pasiūlymų, todėl nukentėjo mokslinis darbas. Mano parašyta disertacija apie Lietuvos televizijos kiną iki šiol tebedūla Maskvos universiteto Žurnalistikos fakulteto archyvuose. Prasidėjus Atgimimui, ryšiai nutrūko, be to, aš ėmiausi ir kitų darbų. Skaitydamas paskaitas apie kiną, pamenu, apvažiavau visus Lietuvos rajonus ir miestelius. Už keliones nereikėjo mokėti, be to, dar ir neblogai uždirbdavau.

Kaip sekasi įgyvendinti erotikos muziejaus idėją?

Ir toliau kaupiu medžiagą: suvenyrus, fotografijas ir t. t. Ją papildo net poeto Sigito Gedos pastebėjimas, jog didžiausia lietuvio erotinė svajonė - parodyti kitam užpakalį. Tačiau kaip tada škotai?!

Virtualiai (interneto svetainėse) ir de facto esu aplankęs daugelį pasaulio erotikos muziejų. Dabar gilinuosi į pačią erotikos istoriją, nes vien M. Foucault knygos apie sekso istoriją jau nepakanka. Senąją indų „Kama Sutrą" ne vienas yra išstudijavęs iki panagių, daugelis jau ir aplankę tuo tikslu Indiją. Tačiau muziejui reikia eksponatų ir nuolatinės vietos. Kol kas šis klausimas neišspręstas. Čia gi ne sekso reikmenų parduotuvė...

Fotografuojatės aktams. Esate be kompleksų?

Visi turime kompleksų. Dar XVIII a. markizas De Sadas rašė, kad sunkiausia žmogui prisipažinti, kokie yra tikrieji jo įgeidžiai ir slaptos svajonės. Gana vėlai ėmiau iš kompleksų išsivaduoti. Jie trukdo kūrybiškai dėstyti, bendrauti, net kritiškai mąstyti apie kitus.

Aš bendrauju su Rimaldu Vikšraičiu, labai savotiškų, ironiškų fotoaktų kūrėju. Ne visi jo kūrybą suprato, bet dabar jo darbai jau rodomi ir užsienyje. Tai žiūriu kaip į meną.

Kaip į jūsų apsinuoginimą prieš fotoobjektyvą reaguoja aplinkiniai?

Įvairiai, sunkiausia būna su artimaisiais, kol jie neišgirsta iš šalies, kad čia nėra nieko nusikalstama. Studentai į viską žiūri tolerantiškai, su humoru. Net į su erotika susijusius mano kino vaidmenukus filmuose „Dovana", „Zero".

Turbūt jūsų nestandartiniam požiūriui įtakos turėjo spalvinga tėčio asmenybė...

Gyvenome Pakruojo rajone, Gražaičių kaime. Tėvelis Jonas buvo žemdirbys, stalius ir smuikininkas. Be to, didelis radijo mėgėjas ir šnekorius. Jis pirmasis kaime įsitaisė radiją. Mėgo naujoves. Mamytė Elena laikė savo rankose visą namų ūkį, turėjo puikią atmintį ir mezgė mums kilimėlius iki 96-erių metų amžiaus. Buvo uoli televizijos žiūrovė, niekada nepraleisdavo serialo „Namelis prerijose". Gal dėl to, jog tas namelis buvo panašus į mūsų sodybą, kuri ir dabar stovi, tik vis labiau dūla.

Užaugote  kaime, bet jūsų vaikystė prabėgo ne prie žagrės, o su knyga rankose?..

Tėvelis prenumeruodavo daug laikraščių ir žurnalų, tad buvo ką skaityti palėpėje, kai beateidavo viena „Tiesa". Knygų paskaityti duodavo net Pašvitinio klebonas. Šiauliuose buvau nuolatinis bibliotekų skaitytojas. Vėliau iš honorarų pradėjau komplektuoti ir savąją bibliotekėlę. Skaitymas - puikiausias dialogas su savimi, ir niekas šito patogumo negali pakeisti, net internetas.

Ryškiausias vaikystės prisiminimas?

Gaisrai. Prisimenu Antrojo pasaulinio karo pradžios dūmų debesis, 1944 metais - degančius partizanus gretimame Pelaniškų kaime ir baisų perkūno trenksmą, kuris sukėlė didžiulį gaisrą gretimo kaimo laukuose. Nuo tų laikų bijau perkūnijos ir liepsnos, dažnai juos sapnuoju.

Esate iš tų retų laimingųjų, kurie daro tai, kas jiems patinka?

Rytietiškos filosofijos paveiktas tapau šiek tiek banalaus gyvenimo mėgėju. Viskas, kas paprasta, gali tapti tikruoju gyvenimu. Džiaugiuosi, kad sulaukiau tokio amžiaus, kai galiu tą suvokti. Matyt, buvau pernelyg knygiškas atsiskyrėlis... Dabar skaitau, ką noriu, žiūriu, kas patinka, glostau mylimųjų galveles - kas dar gali būti geriau?!

Mėginate atsigriebti? Ieškote aštresnių pojūčių?

Man patinka rizika ir ne visai suplanuota įvykių eiga. Didžiausias „ekstrymas" buvo 1991 metų sausis, kai dirbau LRTV generaliniu direktoriumi ir buvau gąsdinamas iš visų pusių. Paskui keletą savaičių teko badauti - tokia buvo kolektyvinė akcija, protestas prieš ginkluotą LRTV užgrobimą. Kažin ar tą „ekstrymą" atstotų šuolis parašiutu?!

Vis dar domitės sapnų teorija?..

Sapnais ir psichoanalize domiuosi nuo senų laikų. Esu perskaitęs visą klasiką dar tada, kai ji nebuvo išversta į lietuvių kalbą. Dabar domiuosi sapnų valdymu ir mikropsichoanalize, padedančia atsekti, kas buvome iki apvaisinimo. Manoji sapnų teorija tokia: ar trečdalis mūsų gyvenimo, kurį pramiegame, nėra svarbesnis už dienos bėgiojimus?!

Sakoma,  gyvenime reikia užaugini vaiką, pasodinti...

Užauginau net keturis vaikus. Turiu penkis vaikaičius, tris namukus, pasodinau penkiolika medžių... šešių arų plote. Seniausiam nameliui šimtas metų, turiu dokumentus. Naujausiam - trisdešimt. Jį rentėme su žmona ir vaikais ir be jokių paskolų. Architektas jo neleido įforminti kaip bibliotekos, tai įrašė „sandėlys". Kartais iš vidaus ir panašu į sandėlį, nes tarp knygų, videofilmų ir visų technikų su žmona ir gyvename. Trečias pastatas - vasarnamis, tad vasarą turi kur atvažiuoti anūkai. Mėgstu sėdėti po labai sena kriauše, kurią teko gerokai apgenėti. Medžiai kaip ir žmonės - pradeda mirti stovėdami.