Vilius Tarasovas: einu savo keliu

Dainininkas Vilius Tarasovas (30), neseniai išleidęs antrąjį solinį albumą „II", džiaugiasi atradęs teisingą kelią. Ir, panašu, ne tik muzikoje. „Skaičiuoju ir stabiliai stoviu ant žemės. Man niekada nereikėjo limuzino, nereikia jo ir dabar, - dėl užklupusio sunkmečio, rodos, nesuka galvos Vilius ir džiaugiasi, kad sumažėjus koncertų daugiau laiko lieka kitiems širdžiai mieliems užsiėmimams.

Galvodamas, kaip pavadinti albumą, rodos, ilgai nesikankinai?

Atvirkščiai - procesas užsitęsė gana ilgai! Svarstėme, tarėmės, tačiau šis pavadinimas į galvą šovė staiga. Norėjau pavadinimu apie albumą pasakyti daugiau, bet išgirdau, kad greičiausiai vis tiek liksiu nesuprastas. Tad nusprendžiau nefilosofuoti (šypsosi).

Matau, žmonėms patinka mano muzika: jie klausėsi pirmojo albumo, ateina į koncertus, sykiu dainuoja - vadinasi, reikia toliau daryti tai, kas miela širdžiai.

O šiais laikais gerbėjai vis dar perka albumus?

Ne. Šiandien, kai internetas tapo visagalis, albumas tėra brangi vizitinė kortelė. Pats esu tos kartos žmogus, kuriam svarbu nusipirkti patinkantį albumą ir jo klausytis. Naiviai tikiuosi, kad mano auditorija - tokia pati.

Kai aplinkui visi skundžiasi sunkmečiu, ne per didelė prabanga leisti albumus?

Kurti albumą pradėjome prieš dvejus metus, kai apie krizę niekas dar nekalbėjo. Per porą metų įdėjome daug darbo ir širdies, tad nejaugi reikėjo viską mesti? Jausdamas žmonių palaikymą, gali į daug ką nekreipti dėmesio, netgi sau pasakyti: „Velniop, bus kaip bus..."

Be to, juk ne pinigai svarbiausia. Iš albumų mes nei gyvename, nei uždirbame. Pagrindinį uždarbį gauname koncertuodami. Brangias vizitines korteles dėl to ir gaminame, kad vėliau turėtume kur ir kam koncertuoti.

Įrašydamas albumą po ilgos pertraukos vėl užgrojai saksofonu. Jausmas, matyt, nepakartojamas?

Dabar klausausi albumo ir pačiam faina. Deja, koncertuose saksofonu negroju, nes vienu metu dainuoti ir pūsti saksofoną pernelyg sudėtinga. Nesakau, kad apskritai paprasta po ketverių metų pertraukos vėl užgroti. Reikia repetuoti, nes laikui bėgant įgūdžiai silpsta. Rusai sako, kad meistriškumo nepragersi, bet dirbti tikrai turi. Blogai, kai mintys lekia toli į priekį, o judesiai atsilieka.

Turite daug koncertų šiais krizės laikais?

Sunkmetis, žinoma, paveikė ir mus, tačiau ne dėl to skaudžiausia. Apmaudu, kad, rodos, dar visai neseniai koncertuodavome su grupe, o dabar tokią prabangą leidžiame iš savo pačių pinigų. Esame savotiški altruistai: norime suteikti galimybę nors šiek tiek užsidirbti ir savo muzikantams.

Bet altruizmu gyvas nebūsi...

Nesu išlepęs - man daug nereikia. Geriau visą gyvenimą ramiai muzikuoti, nei vieną po kito kurti hitus. Išgyvenčiau turėdamas tik batono ir kefyro.

Bet juk prie gero greitai priprantama...

O aš nepripratau. Visada taupiau, gyvenau taip, kad galėčiau šiek tiek atidėti ateičiai. Skaičiuoju ir stabiliai stoviu ant žemės. Suprantu, kad nieko nėra amžina, kad viskas kiekvieną minutę gali pasibaigti. Esu realistas.

Atšaukti koncertus, kaip kai kuriems kolegoms, kartais tenka?

Ačiū Dievui, dar neteko. Žinoma, nebėra salėje pristatomų kėdžių, o žmonės neberamsto sienų.

Bet jūsų su Violeta gyvenimas sunkmečiu pasikeitė?

Žinoma, pasikeitė, bet kadangi niekada nebuvau išlepęs, man nėra sunku, Violetai - galbūt šiek tiek kitaip (juokiasi). Man niekada nereikėjo limuzino, nereikia jo ir dabar. Jei norime kur nors išvykti iš Lietuvos, paskaičiuojame, pataupome. Niekada vos tik ištaręs: „Noriu", tą pačią minutę nepuldavau pildyti užgaidų. Violeta - kitokia: buvo paėmusi paskolų, leido sau daugiau, nei galėjo. Bet aš ją išmokiau gyventi kitaip (juokiasi).

Pavyzdžiui, pardavėme jos „Lexus" ir nupirkome labiau šeimyninį automobilį. Žinoma, koncertų nebėra tiek kaip anksčiau, o ir honorarai sumažėjo, bet kai gyvenime atsiranda kitų prioritetų, pasidaro lengviau. Ir dabar neperku mažiau nei anksčiau. Na, nebent dantų pastos po to, kai Violeta nusifilmavo reklamoje, nebereikia pirkti (šypsosi). Aišku, ir į kojinę mažiau tenka įdėti, bet džiugu, kad apskritai dar yra ką į ją krauti.

Jūsų nesužlugdė tai, kad šiemet teko sumokėti mokesčius, apie kuriuos keletą metų net nenutuokėte?

Buvo skaudu, kad apie juos nieko nežinojome, - nė vieno laiško ar pranešimo. Sumokėjome trisdešimt penkis tūkstančius litų - ką padarysi. Laimei, apskritai tokią sumą turėjome sutaupę...

Kuo mažiau darbų, tuo daugiau laiko lieka kitiems mieliems dalykams?

Sutapimas, kad tokiu metu mūsų gyvenime atsirado Gabrielė. Dabar kiauras dienas leidžiame su mažąja ir vyresnėle Elinga. Dar lieka laiko treniruoklių salei, pradėjau žaisti krepšinį, o tą daryti neturėjau kada jau daugybę metų. Neužmiršti ir draugai.

Nebesidraskome kaip anksčiau. Man geriau, kad būtų mažiau koncertų, bet pajamos - daugiau ar mažiau stabilios. Nesinori lėkti per visą Lietuvą, koncertuoti dukart per dieną ir už tai gauti grašius. Noriu kaifuoti nuo to, ką darau, nesinori, kad dainavimas taptų erzinančia rutina. Man ir brolis sakydavo: „Eik savo keliu."

Grupė „Bavarija" nebuvo tavo kelias?

Teoriškai buvo, bet grupėje dainavome penkiese, paskui - keturiese, dar vėliau - trise, tad niekada negalėjome elgtis taip, kaip norėjome, privalėjome ieškoti kompromisų. O dabar pats sau esu viršininkas.

Bet „Bavarijos" laikais buvai mergaičių stabukas, dabar - rimtas šeimos žmogus, kuris vargu ar gali pasigirti neįtikėtinu jų dėmesiu.

Tiesa. Nors man keista, kai iš geidžiamiausio dainininko staiga tampi negeidžiamas. Visada buvau šeimos žmogus ir, vedus Violetą, niekas nepasikeitė.

Beje, o kaip yra su „Bavarija"? Atsisveikinimo koncerto lyg ir nebuvo...

Kol paskutinis koncertas neįvyko, tol „Bavarija" egzistuoja. Gauname pasiūlymų pakoncertuoti, juos apsvarstome, kartais priimame, tačiau kūryba sustojo. Kol neapsisprendėme, ką darysime toliau.

Esant krizei būtų pravartu turėti dar vieną pragyvenimo šaltinį.

Ir draugai taip sako, bet, manau, būtų pernelyg banalu. Reikia grįžti taip, kad visiems būtų aišku, jog sugrįžo „Bavarija".