Eksperimentas: kaip tapau žaliavalge, arba septynios dienos agonijos

Esu tradicinė miestietė: normalaus kūno sudėjimo, dirbanti protinį darbą ir sportuojanti. Kasdien išgeriu du litrus vandens. Saikingai valgau mėsą, pieno produktus ir duonos gaminius. Beveik nevartoju druskos, kepto, marinuoto ar rūkyto maisto. Tačiau nevengiu saldumynų ir latės kavos. Jei ne tai, galėčiau teigti, kad maitinuosi pakankamai sveikai. Bet man dar būtų toli iki žaliavalgių, kurie nevalgo jokio termiškai apdoroto maisto. Iš man svarbiausių maisto krepšelio produktų – pieno, sviesto, sūrio, kiaulienos nugarinės, kiaušinių, cukraus, daržovių ir aliejaus žaliavalgiams tinkami tik du pastarieji. Jų racione – vanduo, aliejus, sėklos, grūdai, riešutai, daržovės, vaisiai, džiovinti vaisiai ir medus.

Viešojoje erdvėje teigiama, kad tapus žaliavalgiu sustiprėja imunitetas ir ištvermė, įgyjama daug energijos, prašviesėja protas. Kitaip tariant, tai būdas tapti sveikam, laimingam ir energingam.

Nusprendžiau savu kailiu per savaitę išsiaiškinti: ar gali paprastas žmogus imti ir tapti žaliavalgiu? Ypač atšalus orams, kai norisi sotaus ir šilto maisto. Ir kiek tai kainuoja? Dvasiškai, fiziškai ir finansiškai.

Viešojoje erdvėje teigiama, kad tapus žaliavalgiu sustiprėja imunitetas ir ištvermė, įgyjama daug energijos, prašviesėja protas. Kitaip tariant, tai būdas tapti sveikam, laimingam ir energingam.

Katino dienos baigtos

Ruoštis pradedu išvakarėse, sausio 24-ąją. Neturiu jokių atsargų iš kaimo, rūsio ar šaldiklio, todėl užsuku į prekybos centrą, daržovių ir vaisių skyrių. Imu porą bananų, obuolį, kriaušę, brokolį, ilgavaisį agurką ir morkų. Pakeliui prigriebiu negazuoto mineralinio vandens. Taip pat – po saują džiovintų slyvų, migdolų ir žemės riešutų. Akys užkliūva už saldumynų skyriaus. Prieinu. Paimu į patrauklią pakuotę įvyniotą pieniško šokolado plytelę. Kokia gera kaina! Atrodo, net jaučiu burnoje tą skonį. Širdis daužosi. Lėtai padedu atgal ir neriu link kasos.

Pakeliui į namus užsuku pas šeimos gydytoją. Noriu sužinoti, ar mano skrandis, kurį pastaruoju metu skauda, atlaikys tokią dozę gyvo maisto. „Gausite daug vitaminų, kurių pagrindinis šaltinis – daržovės. Gal tai išeis į naudą“, – įtartinai šypsosi medikė ir liepa viską ragauti atsargiai.

Namie į maišą sukraunu virtuvės spintelės turinį – šokoladus, dribsnius, latės ir kapučino kapsules – ir paslepiu, kad pagundų nekiltų. Draugė stebi mane ir suvokia, kad nejuokavau.

Pirma diena. Kinas su saulėgrąžomis

Ar pamenate iš vaikystės žalių slyvų skonį? Jei slyvos – iš kaimynų sodo, jos dar gardesnės! O ar pamenate kaip po to būdavo bloga? Pilvą raižo, skrandis dega. Būtent taip jaučiuosi paragavusi iš vakaro vandenyje užmerktų žemės riešutų. Žaliavalgių forume perskaičiau, kad vandenyje išmirkyti žemės riešutai tampa saldūs. Pamaniau, kad atstos saldumynus. „Jeigu skonis toks, koks vaizdas, jūs matote paskutinę mano laidą“, – ausyse skamba Rolando Kazlo kadaise parodijuotos kulinarinės laidos vedėjo, pažvelgusio į savo pagamintą šedevrą, žodžiai. Su žemės riešutais – tas pats. Jų skonis dabar – kaip šlapio žirnio. Tik baigiant kramtyti pasijunta šioks toks saldumas, tačiau nebrinkytas riešutas būtų buvęs saldesnis. Suvalgau saujelę ir jaučiu, kaip skrandis atsiskiria nuo kūno, įdėmiai į mane pažvelgia ir pasukioja pirštu prie smilkinio.

Atėjusi į darbą suvalgau bananą, nes tie septyni riešutai alkio nenumalšino. Kolegos siūlo spurgų, aplietų ryškiaspalviu glajumi. Visi valgo ir dejuoja iš malonumo, o aš atsisakau ir stengiuosi nežiūrėti į tuos dangiškus migdolus.

Pietums iš avokado, agurko, brinkintų riešutų ir ekologiškų džiovintų slyvų pasiruošiu salotų. Šįkart skonis truputį geresnis nei vaizdas. Suvokiu, kad kalorijų gavau nemažai, tačiau vis tiek noriu valgyti. Pabrukusi uodegą einu toliau dirbti. Gundymas saldumynais nesibaigia – kolegos vaišina triufeliais ir suklūsta, kai vėl atsisakau.

Po darbo iškulniuoju į parduotuvę, nes ruošiuosi į kino teatrą. Paprastai, žiūrėdama filmą, ką nors kramsnoju, todėl ir dabar nusprendžiu kažko nusipirkti. Ištyrinėjus džiovintų vaisių aruodus (ir etiketes) paaiškėja, kad beveik visuose yra konservantų, o pusėje – dar ir cukraus. Negerai. Nusiminusi į maišelį įpilu saują saulėgrąžų branduolių, nes riešutų šiandien jau valgiau, o piktnaudžiauti riebalais nepatariama.

Filmo žiūrėjimas kino teatre praranda pusę žavesio, kai negali sukirsti porcijos šiltų spragėsių ar išgerti limonado. Kinas su saulėgrąžų branduoliais – ne kinas. Grįžusi namo užkandu morkų ir razinų. Ką reikės valgyti rytoj – nežinau.

Antra diena. Atrodau kaip nėščia

Įprastai per dieną suvartodavau 1700–1800 kcal. Tapusi žaliavalge nusprendžiau suvartoti 1400–1500 kcal – būtent toks kalorijų kiekis patariamas norint išlikti sveikiems ir ilgai gyventi. Mano organizmas tai suvokia kaip bado streiką ir į smegenis pradeda siųsti signalus. Krečia drebulys, skauda galvą. Žinau šį jausmą: prieš kelerius metus, prisiskaičiusi apie superveiksmingas ir jauninančias dietas, jas išbandydavau. Po kelių dienų taip silpna pasidarydavo, kad dietas tekdavo mesti. Taip ir nespėjus atjaunėti.

Iš vakaro šaltame vandenyje buvau užmerkusi perlinių kruopų. Ryte jos buvo išbrinkusios. Nesu valgiusi pašaro gyvuliams, tačiau iš kvapo ir skonio labai panašu į tai. Griebiu saują razinų ir porą džiovintų slyvų, taip pat išmirkytų įvairių sėklų ir viską išmaišau. Skonis būtų geras, jei ne tos kruopos.

Po kelių valandų, praleistų šaldytuve, mano paruoštas pašaras praranda prekinę išvaizdą ir skonį. Pakramtau ir dedu atgal – bloga net pažiūrėti. Geriau jau pietums sukirsiu obuolių – jie skanūs ir gardžiai kvepia.

Mano pilvas antrą dieną – it Knysliuko balionėlis: apvalus ir didelis. Atrodo, bestum adata, ir pokštelėtų. Bandau masažuoti, glostyti, net maigyti – veltui. Sutriko virškinimas.

Mano pilvas antrą dieną – it Knysliuko balionėlis: apvalus ir didelis.

Vakare per „Moterys meluoja geriau“ Kostia su meiluže raito dešrainius. Putli pieniška dešrelė, gausiai aplaistyta reklamuojamu lietuvišku kečupu, virsta iš bandelės patalų, o padažas varva per smakrą. Norisi mėsos. Duonos. Ar bent kramtomosios gumos – kažko.

Trečia diena. Energija senka

Vakarais sportuoti, privalgius žalių kruopų, nėra nei noro, nei sveikatos, todėl rytą sukertu bananą ir žygiuoju į sporto klubą. Po dešimties minučių treniruoklio mynimo norisi kapituliuoti – blogai jaučiuosi. Kur ta žadėtoji energija? Suimu save į rankas ir minu dar 40 minučių.

Atėjus į darbą galva svaigsta šiek tiek mažiau, bet vis dar silpna. Aplink mane nuolat kas nors ką nors kramsnoja. Pastebiu, jog uoslė taip paaštrėjo, kad erzina bet koks maisto, kurį draudžiama valgyti, kvapas. Norisi užsikimšti nosį arba nekvėpuoti. Nežinau, ar taip smegenys bando mane apsaugoti nuo svarstymo, kad ir aš to maisto norėčiau, ar jau užuodžiu „sintetiką“.

Pietums prisipjaustau daržovių, tačiau svajoju, kaip suleidžiu dantis į sūrį, kramtau pasimėgaudama, o tąsi sūrio gija veliasi tarp dantų.

Grįžtu į namus. Kambario draugė iš jų nebėga, nes išoriškai tampu ramesnė ir lėtesnė,  nesiskundžiu.

Ketvirta diena. Keisti sapnai

Šiąnakt sapnavau, kad po laukus gainioju karvę. Nežinau, ko iš jos norėjau – pieno ar jautienos, aišku viena: jaučiuosi alkana net pasąmonėje.

Nusprendžiu paragauti prieš kelias dienas išmirkytų razinų. Skonis – kaip šlapio cukraus gabalo, tik konsistencija kita. Ne veltui teigiama, kad kilograme vynuogių yra 40 šaukštelių cukraus. Įsivaizduokite, kiek jo yra džiovintose vynuogėse. Netrukus susuka pilvą.

Šiąnakt sapnavau, kad po laukus gainioju karvę. Nežinau, ko iš jos norėjau – pieno ar jautienos.

Neturiu laiko ir įgūdžių gaminti žalių cukinijų makaronus, vynuogių piurė ar gyvą morkų ir migdolų pyragą. O ir žaliavalgių rekomenduojami maišytuvai, skirti riešutams ar sėkloms trinti, kainuoja šimtus. Maistas dabar man atlieka tik gyvybės palaikymo funkciją, o apie valgymo malonumą baigiu pamiršti. Vasarą savaitei užsidaryčiau sode ir kirsčiau uogas ir daržoves, o ką daryti žiemą?..

Aerobikos treniruotėje jaučiuosi silpnai. Matyt, ta stebuklinga energija taip ir nepasirodys. Džiugu bent, kad nebenoriu saldumynų. Noriu grūdėtos varškės, karštos daržovių sriubos, ryžių trapučių...

Penkta diena. Fiasko kavinėje

Nebesijaučiu tokia alkana, galva beveik nebesvaigsta. Tik rytais nekoks skonis burnoje, o liežuvis smarkiai apsinešęs. Užtat pietums sugalvoju salotų: smulkiai supjaustau avokadą, brokolį, morką, pabarstau daigintais kviečiais ir meduje mirkytomis sėklomis, šliūkšteliu alyvuogių aliejaus. Skonis neblogas.

Su drauge prisimename, kad sostinėje yra restoranas, skirtas žaliavalgiams, todėl sutariame vakare, po mano treniruotės, ten nueiti. Dar tik šešta valanda vakaro, bet pabučiuojame duris – restoranas ką tik užsidarė. Lauke 15 laipsnių šalčio. Aš jau 6 valandas nevalgiusi, namai toli, todėl sakau: einam bet kur! Išstudijavus kelių kavinių meniu paaiškėja liūdna tiesa: nėra nė vieno patiekalo, kurį galėčiau valgyti. Sunku rasti salotų, kuriose nebūtų sūrio, mėsos, žuvies ar skrudinto batono gabaliukų.

Padavėjas siūlo imti graikiškas, palikti jose tik šviežias daržoves, bet mokėti visą kainą. Užsisakau stiklinę šviežiai spaustų morkų ir obuolių sulčių ir lėtai geriu. Draugė atsiprašo, kad užsisakė trintos moliūgų sriubos ir kapučino, nes mato mano liūdnas ir alkanas akis. Kavinės lankytojai šildosi kaip išmano: karštu vynu, kepsniais, troškiniais.

Šešta diena. Peršalau?

Nubundu skaudančia gerkle, temperatūra – 37. Tai vis per tą šaltį – tiek lauke, tiek namie. Žaliavalgiai vaistų negeria ir pastilių nuo gerklės skausmo nečiulpia, todėl įsimetu žolelių į puodelį, užpilu šiltu, ne karštu (nes „gamtoje nėra verdančio vandens“), vandeniu, įdedu medaus ir įsivaizduoju, kad tai plikyta arbata. Ir taip tris kartus.

Žaliavalgystė gali išstumti žmogų iš socialinio gyvenimo. Nebelieka pašnekesių prie vyno taurės, gimtadienių ir kitų švenčių, nes žmonės nesupranta tokios mitybos. Dėl to kai kurie žaliavalgiai ir atsiriboja nuo pasaulio, persikelia gyventi į vienkiemius. Kaip tyčia tėtis kviečia į kavinę. Iš solidarumo abiem užsako šviežiai spaustų apelsinų sulčių. Septyni litai. Beveik du kilogramai apelsinų būtų išėję! Užtat grįžusi namo atrandu saldumyną – pusė paros mirkytą saują migdolų valgau su medumi.

Žaliavalgystė gali išstumti žmogų iš socialinio gyvenimo. Nebelieka pašnekesių prie vyno taurės, gimtadienių ir kitų švenčių, nes žmonės nesupranta tokios mitybos.

Pažįstama mergina „feisbuke“ guodžiasi, kad pirmą dieną laikosi grikių dietos: „Įsivaizduoji, visą savaitę vien grikius reikia valgyti!“ Na, jos grikiai bent jau virti... Įsijungiu televizorių. Per žinias praneša: medikai per šalčius liepia valgyti kuo kaloringiau. Griebiu saują sėklų, kad tik liga nepakirstų.

Septinta diena. Gyvenu laukimu

Jau tapo įprasta, kad virtuvėje it kareivėliai išrikiuoti stovi puodeliai su vandeniu. Juose mirkau džiovintus vaisius, riešutus, sėklas ir kruopas. Taip maistas suminkštėja, išsipučia, jį lengviau kramtyti ir virškinti. O nuo džiovintų vaisių ir riešutų likusį skystį geriu kaip sirupą.

Meluočiau sakydama, kad nelaukiu rytojaus, kai galėsiu valgyti ką noriu. Vis dar norisi kavos su pienu ir žiupsneliu cinamono ar košės. Ypač sunku parduotuvėje, nes akys godžiai dairosi į tokią gausą produktų. Panašiai gal jaučiasi varguoliai, kurie visa tai mato, nori, bet neturi už ką nusipirkti.

Desertui nusiperku šaldytų vyšnių. Gal paragavusi mintimis ir nenusikelsiu į vyšnių sodą, tačiau bus skanu. Uogoms atitirpus, lieka nemažai skysčio, kurį atskiedžiu vandeniu ir geriu kaip vyšnių sultis. Taip norisi skanaus, kad medų vos ne šaukštais kabinu. Burnoje pasidaro saldu.

Katarsis

Nubundu paryčiais ir nebegaliu užmigti: planuoju, ką šiandien ragausiu. Atsikėlus laimi pusrytainiai. Pirmi kąsniai – nuostabūs. Tačiau netrukus pajuntu cukrų, traškantį tarp dantų. Kaip anksčiau nepastebėjau, kad jie tokie saldūs? Per saldūs. Iš įpročio suvalgau visus, o po to dar ilgai jaučiu nemalonų skonį burnoje. Net išsivalius dantis.

Nusiperku kavos su plakta pieno puta ir miško uogų sirupu. Užsimerkiu, įkišu šiaudelį ir... Ar matėte animacinį filmą „La Troškinys“? Griežtasis kritikas Antonas Ego paragauja naminio troškinio, kuris gurmaną nukelia į maloniausius vaikystės prisiminimus – prie virtuvės stalo pas mamą. Skamba didinga muzika, ir žiūrovas kartu su veikėju patiria katarsį. Man šį išgyvenimą ką tik suteikė kava. Akyse prašviesėja, širdis nusirita į kulnus, grįžta gyvenimo džiaugsmas, ir tikrai – kaip ant sparnų – skrendu su puodeliu į darbą. Tai kas, kad vėliau troškina ir, kaip senais laikais, skauda skrandį. Pasitvirtina frazė: „gerus dalykus įvertiname tik jų netekę“.

Per pietus pamaloninu gomurį ir suvalgau karštos moliūgų sriubos, o likusią dienos dalį nusprendžiu nebeeksperimentuoti, kad organizmas vėl nepatirtų streso.

Palengvėjęs kūnas ir piniginė

Per septynias eksperimento dienas numečiau 2,5 kilogramo, paplokštėjo pilvas, šiek tiek pagražėjo oda, rečiau skauda skrandį. Proto skaidrumas išliko toks pats. Užtat praradau dalį energijos ir gyvenimo džiaugsmo, sutriko mėnesinių ciklas, naktimis per dažnai keliuosi šlapintis.

Negazuotam mineraliniam vandeniui ir maistui pastarąją savaitę išleidau net 107 Lt. Mano racione buvo: džiovintų slyvų ir abrikosų, razinų, žemės ir graikinių riešutų, migdolų, obuolių, bananų, apelsinų, mandarinų, kriaušių, vynuogių, šaldytų vyšnių, saulėgrąžų branduolių, sezamų ir moliūgų sėklų, medaus, daigintų rugių, morkų, brokolių, avokadų, agurkų, perlinių kruopų ir šviežiai spaustų sulčių.

Galėčiau ir toliau žaliavalgiauti, tačiau jaučiu, kad tai ne mano kelias. Pieno produktų ir virto bei troškinto maisto neketinu atsisakyti. Kaip ir saldumynų ar kavos. Geriau jau nenugyvensiu to šimto metų, bet būsiu laimingesnė ir mažiau apribota. Be to, jei aplinkiniai tiek netemptų, kas man, šimtametei, žvakeles ant torto padėtų užpūsti?

Iš kur atsirado žaliavalgystė?

Manoma, kad žaliavalgystės – gyvo maisto – idėja siekia du tūkstantmečius. Tą liudija prie Negyvosios jūros rasti raštai. Šiuo metu ji labai paplitusi Amerikoje.

Žaliavalgystė tai toks mitybos būdas, kai žmogus nevalgo kepto, virto, troškinto ar kitaip termiškai apdoroto maisto. Žmonės, propaguojantys šį mitybos būdą, maistą kaitina ne aukštesnėje nei 43 laipsnių Celsijaus temperatūroje arba visiškai jo termiškai neapdoroja. Taip maiste išsaugomi vitaminai, nesunaikinami enzimai ir veikliosios medžiagos.

JAV gyvojo maisto pradininku laikomas lietuvių kilmės mokslininkas Viktoras Kulvinskas (Fresh-network nuotr.). Jis šią mitybos teoriją atrado dar 1967 metais, susirgęs sunkia liga ir nusprendęs gydytis neapdorotu maistu. V. Kulvinskas praėjusių metų lapkritį viešėjo Lietuvoje ir ragino žmones keisti mitybos įpročius.