Joga: kai sveikatos paieškos virsta kančia

Šį mėnesį JAV knygynų lentynas pasieks „The New York Times“ žurnalisto Williamo J.Broado knyga „The Science of Yoga: The Risks and the Rewards“ („Jogos mokslas: pavojai ir nauda“ – liet.). Jau dabar ji kaitina aistras ne tik užatlantėje, bet ir visame pasaulyje.

Susižeidžia kas dešimtas

Knygoje kone pirmą kartą taip atvirai kalbama apie jogos žalą. W.J.Broadas pateikia konkrečių pavyzdžių, kai žmonėms, bandantiems atlikti žemyn žiūrinčio šuns pozą, plyšta Achilo sausgyslės, o darant kitus sudėtingus judesius lūžta šonkauliai. Net jogos mokytojai knygoje prisipažįsta nebegalintys pajudinti klubų, o dėl nugaros skausmų jogos subtilybių mokantys gulomis.

Tokie pasakojimai jogą praktikuojantiems, bet su skaudžiomis pratimų pasekmėmis dar nesusidūrusiems žmonės gali skambėti neįtikinamai. Tačiau medikai patvirtina Lietuvoje turintys pakankamai daug pacientų, blogai pasijutusių būtent po jogos užsiėmimų.

„Pradėkime nuo to, kad nenoriu nei teigti, nei neigti, kad joga yra gerai ar blogai. Tačiau statistika maždaug tokia: iš šimto žmonių, kurie kreipiasi į mūsų kliniką, 10–15 pacientų apsilanko būtent po žalingo jogos pratimų – asanų – atlikimo“, – pasakojo su jogos filosofija ir technika susipažinęs kineziterapeutas Linas Valentukevičius. Jis neslėpė, kad jo paslaugų kartais prireikia net ir patiems jogos mokytojams.

Iš šimto žmonių, kurie kreipiasi į mūsų kliniką, 10–15 apsilanko po žalingų jogos pratimų atlikimo, skaičiuoja L.Valentukevičius.

Ironiška jogų šypsena

Prieš kelerius metus L.Valentukevičius lankėsi Indijoje. Per pusmetį trukusią viešnagę medikas konsultavosi su ne vienu žymiu jogos specialistu ir mokytoju, pats bandė perprasti jogos filosofiją ir asanų technikas. Pokalbiai ne kartą virto karštomis diskusijomis. Jogai ironiškai šypsojosi, išgirdę, kad Lietuvoje yra, pavyzdžiui, vaikų joga, ar joga, gydanti stuburą.

„Indijoje joga neskirstoma į rūšis. Joga – tai gyvenimo būdas. Asanos – specialios padėtys – padeda pasiekti tam tikrą būklę. Joga neatsiejama nuo taisyklingo kvėpavimo ir meditacijos“, – aiškino L.Valentukevičius.

Tuo tarpu Lietuvoje – tai tiesiog mados reikalas. Į jogos treniruotes dažnai žvelgiama kaip į eilinį sportą. Tikrų jogų, besivadovaujančių jogos filosofija, medituojančių ir kruopščiai prisižiūrinčių mitybą, vos vienas kitas.

„Indijoje vyrauja nuomonė, kad šiaurietiškesniame klimate gyvenantys žmonės prieš jogą privalo atlikti specialią pramankštą, apšildančią visus sąnarius. Tik po to jau galima atlikti kai kurias asanas, įtempiant raiščius, raumenis, stuburą. Be apšilimo traumos iš esmės neišvengiamos. Tačiau jūs man pasakykite, kas tam skiria dėmesio ir laiko?“ – retoriškai klausė L.Valentukevičius.

Peržengia galimybių ribą

Medikai pastebi, kad sąnarių ligos Lietuvoje vis jaunėja. Jei prieš penkerius metus dėl to į gydytojus kreipdavosi daugiausiai 40–50 metų pacientai, dabar amžiaus vidurkis siekia vos 30 metų.

„Tarp pacientų turiu ir jogos trenerių, instruktorių. Jie irgi skundžiasi įvairiu skausmu ir sąnarių ligomis. Jiems skauda, tačiau reikia dirbti. Laimei, pastaraisiais metais jogos praktikoje pažengta į priekį: atsirado frazė – „jei skauda, nedarykite“. Bet ne visi mokiniai klauso. Jie stebi vieni kitus ir stengiasi pasivyti, dažniausiai viršydami savo galimybių ribas. Įsivaizduokite: jogos grupėje yra dvidešimt įvairaus amžiaus žmonių su skirtingais negalavimais. Tačiau teoriškai iš visų reikalaujama to paties rezultato – tai ir blogiausia“, – svarstė L.Valentukevičius.

Treneris – ne medikas

Tiesa, jis atkreipė dėmesį, kad tos pačios taisyklės galioja bet kokiam sportui. Susižeisti galima netaisyklingai atliekant bet kokį judesį.

„Konsultuotis su treneriu gerai, tačiau bėda ta, kad jis galvoja, jog programą sudaro sveikam žmogui. Tai normalu, nes treneris – ne medikas. Medikai, tarp jų ir kineziterapeutai, visų pirma ieško patologijos, kas ir kodėl žmogaus organizme yra ne taip, šiuo atveju, judamojo aparato sistemoje neveikia ar veikia prastai. Organizmas – tai tarpusavyje sujungta grandinė: raumuo po raumens, sąnarys po sąnario, sausgyslė po sausgyslės. Gali būti, kad prieš penkiolika metų traumuota čiurna turi įtakos šiandieniam nugaros skausmui. Todėl kineziterapueto patarimai, kaip išsaugoti ir stiprinti sveikatą, užsiimti joga ar ne, kokiu intensyvumu bei apimtimi tai daryti, nepažeidžiant kaulų, raumenų, sąnarių sistemos, būtų naudingi“, – aiškino kineziterapeutas.

Veikla yra, kontrolės ne

Jogos ar kitas intensyvias treniruotes lankantys žmonės į gydytojus dažniausiai kreipiasi po patirtos traumos. Medikai rekomenduoja elgtis atvirkščiai – pirmiausia apsilankyti kineziterapeutų kabinete ir išsiaiškinti savo organizmo silpnąsias ir stipriąsias puses. Tam tyrimų metu naudojama daugybė specialiųjų testų.

„Jei laiko vizitui pas specialistus nerandate, bent jau prisiminkite liaudies išmintį: kas per daug, tas nesveika. Užspaustas nervas, įplėštas raumuo ar nutrauktas raištis niekada nebus kaip naujas“, – įspėjo L.Valentukevičius.

Anot jo, ne veltui Amerikoje gerą sveikatos draudimą turintys gyventojai negali savarankiškai užsirašyti į kokį nors sporto klubą – pirmiausia reikia gauti draudimo kompanijos leidimą. Tam būtina apsilankyti pas specialistus, išsitirti. Tada sprendžiama, kas pacientui tinka, kas – ne.

„Tai vadinama prevencija. O Lietuvoje kiekvienas sporto klubų ar jogos centrų lankytojas yra atsakingas pats už save. Jogos niekas nereglamentuoja, nėra licencijos šiai veiklai – nėra ir kontrolės. Kiek girdėjau iš pacientų, didžioji dalis jogos mokinių statomi ant galvos. Tokiu būdu neretai traumuojamas kaklas: pasitaiko kaklo lūžių, daugybinių raiščių patempimų, kartais stuburo facetinių sąnarių lūžių atvejų. Tuo  tarpu žmonės, kurie medituoja ir nedaro specifinių jogos asanų, dažniausiai nesiskundžia judesio sutrikimais ar skausmu“, – pastebėjo L.Valentukevičius.