Mokslininkai visiškai sugriovė žmonijos supratimą apie tai, kas trumpina ir kas ilgina mūsų gyvenimą

Žmonės, kurie žengia per gyvenimą pernelyg nesureikšmindami problemų, svečiuojasi šioje Žemėje trumpiau nei tie, kurie gyvena „nuobodžiai“. Šias ir kitas įdomias išvadas priėjo amerikiečių mokslininkai, apibendrinę visą XX amžių vykusius stebėjimus. 

Kalifornijos Riversaido universiteto mokslininkų Ilgaamžiškumo projekto objektu tapo daugiau nei 1,5 tūkst. vaikų, kurie buvo dešimtmečiai 1921-aisiais. Per visą XX amžių surinktus duomenis apie jų gyvenimus nuo 1991 metų analizavusi tyrėjų grupė priėjo prie stulbinančių išvadų, jos paskelbtos šių metų kovą. „15min“ paprašė psichoterapeuto Olego Lapino pakomentuoti kai kuriuos tyrimo teiginius. 

Linksmybės ar rimtis?

Dažniausiai manoma, kad jeigu gyveni nerūpestingai, neteiki per daug reikšmės puolančioms problemoms, gyveni ilgai ir laimingai. Tačiau Ilgaamžiškumo projekto rezultatai skelbia priešingai. Jo dalyviai, kurie vaikystėje buvo patys linksmiausi ir geriausios nuotaikos, gyveno vidutiniškai trumpiau nei tie, kurie buvo ne tokie smagūs. Sveikiausi išliko ir ilgiausiai gyveno patys atsargiausi, pastoviausi ir rimčiausi.

O.Lapinas: „Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės anksčiau laiko miršta dėl trijų pagrindinių priežasčių – auglių, širdies ir kraujagyslių ligų ir automobilių avarijų. Auglių atsiradimo galbūt negalime kontroliuoti, bet kraujagyslių ligų ir autoavarijų riziką – galime. Jeigu elgiamės su savo organizmu neatsakingai – didiname cholesterolio kiekį, renkamės nejudrų gyvenimo būdą, naudojame daug lengvai įsisavinamų riebalų, jungiame aterosklerozę su aukštu kraujospūdžiu ir artėjame prie insultų ir infarktų. Jeigu mes linkę neatsargiai elgtis kelyje, didiname tikimybę pakliūti po ratais arba žūti autoavarijoje. Natūralu, kad atsargesni žmonės yra atsargesni ir rūkydami, ir valgydami, ir vairuodami, todėl jie tas dvi mirties priežastis atitolina arba išvis panaikina.

Vis dėlto sveikas gyvenimas ir optimizmas labai dažnai dera kartu. Turiu omenyje ne tą apsimestinį optimizmą, kad „pas mus viskas gerai“. Toks pseudooptimizmas kaip tik būdingas širdininkams ir hipertonikams. Jie labai dažnai priklauso linksmuolių tipui, kurie nemėgsta liūdėti, bet kaip tik elgiasi su savo organizmu neatsakingai. Dažnai tokie žmonės tiesiog nenori pastebėti, kad su jais kažkas yra ne taip, dažnai nesuvokia, kad yra priklausomi nuo kompanijos, alkoholio, cigarečių, nesupranta, kad įpročiai tapo už juos stipresni.

Žmonės, kurie iš tikrųjų mėgsta fizinę kultūrą, gryną orą, labai dažnai jaučia tikrą gilų optimizmą. Bet jie nėra paviršiniai linksmuoliai. Jie gali ir liūdėti, susirūpinti, supykti. Tiesiog jie atranda dar vieną džiaugsmą. Judėjimo, gryno oro džiaugsmą vietoj cigarečių, alkoholio ar besaikio saldumynų vartojimo džiaugsmo. Toks optimizmas dera kartu su sveika gyvensena.“

Tuoktis ar nesituokti?

Tyrimo duomenimis, ilgiausiai gyvena tie vyrai, kurie visą gyvenimą praleido vienoje santuokoje. Jie vidutiniškai gyveno iki 70 metų ir ilgiau. Tie, kurie nė karto nebuvo vedę, pergyveno tuos, kurie vedė kelis kartus arba gyvena išsiskyrę. Tarp išsiskyrusių vyrų tik mažiau nei trečdalis sulaukė 70-ties.

O.Lapinas: „Žmonės, kurie gyvena laimingoje santuokoje, jaučia gilų ryšį su partneriu, harmoniją, saugumą. Manau, kad toks ryšys  įmanomas ir susituokus pakartotinai, jei tai ilgamečiai santykiai. Tokie žmonės jaučiasi psichologiškai geriau, jie optimistiškesni, mažiau serga piktybiniais susirgimais, turi stipresnę imuninę sistemą – tai ne kartą patvirtino įvairūs tyrimai. Jie ne tik gyvena ilgiau, bet ir dirba produktyviau už tuos, kurie turi daug partnerių arba iš viso jų neturi.

Tie, kurie dažnai keičia partnerius arba gyvena vieni, vengia gilaus ryšio, yra nesubrendę rimtiems santykiams. Jie dažnai jaučiasi vieniši, mato gyvenime mažiau prasmės, neturi vaikų, kurie suteikia džiaugsmo ar tęstinumo jausmą. Visa tai sukelia papildomų stresų, depresyvumo, įvairiausių komplikacijų. Todėl jie anksčiau ar vėliau patiria gilią vienatvę, o tai didina piktybinių auglių riziką – pagrindinę mirties priežastį pasaulyje. Egzistuoja toks asmenybės tipas, kuris linkęs į piktybinius auglius. Tai yra būtent tie žmonės, kurie vengia gilaus emocinio ryšio su kitais. Išsiskyrę žmonės dar patiria ir išsiskyrimo gedulą. Nėra žmonių, kurie išsiskirtų lengvai, nors taip ir sako.
Kita vertus, nė karto nesusituokę žmonės, matyt, atranda kitų būdų įprasminti gyvenimą nei šeima. Kai kurie aptinka laimę mene, kultūroje, kūryboje, darbe.“

Moterų gyvenimo trukmei santuokinė padėtis turi kur kas mažiau įtakos. Išsiskyrusios ir dar kartą nesusituokusios moterys gyvena beveik taip pat ilgai, kiek ir šeimoje. Žmonės, kurie iš tikrųjų mėgsta fizinę kultūrą, gryną orą, labai dažnai jaučia tikrą gilų optimizmą. Bet jie nėra paviršiniai linksmuoliai.

O.Lapinas: „Yra daug visokių teorijų. Viena jų sako, kad moteris iš principo yra harmoningiau surėdyta. Ji atviriau nei vyras reiškia savo jausmus ir gauna palaikymą, todėl patiria bendrumo jausmą, jos liūdesį pakeičia ramybė. Tai yra priešybė vienišumo, izoliacijas jausmui, kurį neretai patiria vyras, priverstas slėpti savo jausmus ir vaidinti labai kietą, šmaikštų, pasitikintį savimi.
Antra vertus, moterys iš prigimties yra mažiau pažeidžiamos negu vyrai. Netgi infekcinės ligos stipriau reiškiasi žmonėms, turintiems testosterono. Tai pagrindinis vyriškas hormonas.
Trečia, moteris tvirčiau įsitikinusi savo moteriškumu nei vyras savo vyriškumu. Ypač šiuolaikinis vyras, kuris nėra karys, niekam nereikia jo raumenų, kuris jaučiasi menkas, nemylimas, valdomas moters, negalintis nieko pakeisti šeimoje. Tai irgi skatina psichologinį diskomfortą. O lyderis dažnai jaučiasi sveikesnis negu žmogus, kuris jaučiasi nieko negalįs padaryti.“

Anksti mokytis nereikia?

Vaikai, kurie per anksti pradėjo eiti į mokyklą, rizikuoja gyventi trumpiau.

O.Lapinas: „Būna visokių atvejų, bet neretai vaikas, kuris anksčiau nuvedamas į mokyklą, auga aplinkoje, kurioje labai skatinami pasiekimai. Tėvai nuo mažens skiepija, jog svarbu kažką gauti, pasiekti, užsidirbti, išmokti. Taip vaikas perkeliamas į pasaulį, kuriame svarbiausia ateitis, numatomas tikslas. O numatomas tikslas niekada neegzistuoja, tėra fikcija, nes ateitis niekada nėra realybė. Realybė visada yra dabartis. Vaikas, kuris pasirodo esąs gabesnis, iš karto stumiamas atsisveikinti su vaikyste ir priverstas gyventi ne džiaugsme, o pastangoje patenkinti tėvų ambicijas. Ilgainiui jis pradeda laikyti tai savo paties ambicijomis, jausti, kad jam reikia nuolat save pateisinti, kitaip jis neužmigs. Todėl jį pradeda  imti didelis nerimas, nemiga, galvos skausmai, migrena, pilvo skausmai, mokyklinė neurozė, vėmimas prieš mokyklą. Toks vakarietiškas sėkmingo vaiko variantas. Jis iš tikrųjų baigia mokyklą gerais pažymiais, įstoja į prestižinį universitetą, padaro karjerą, puikiai adaptuojasi šitame pasaulyje. Bet kokia sąskaita? Tokia, kad jis dažnai praranda gyvenimo džiaugsmą, sveikatą, visą laiką nerimauja, nes bijo, kad pademonstruos blogesnius rezultatus negu iš jo tikisi kiti ir jis pats.“

Bendruomenė – vaistas

Žmonės, kurie jaučia artimųjų meilę ir rūpestį, gyvena kokybiškiau, bet tai neilgina gyvenimo. Gerai sveikatai ir gyvensenai kur kas labiau praverčia socialiniai ryšiai, bendruomeniškumo jausmas, galimybė padėti kitiems.

O.Lapinas: „Statistiškai patvirtinta, kad palaikymo grupės teikia stebėtinų rezultatų, ypač specifinių sutrikimų atvejais. Pavyzdžiui, moterys, kurios sirgo krūties vėžiu ir išėjo spindulinės terapijos kursą, bet nepasveiko, susirinkdamos į palaikymo grupes gyvena 15 metų ilgiau nei tos, kurios tiesiog gauna spindulinę terapiją be jokių palaikymo grupių. Bronchine astma sergantys vaikai, jeigu lanko psichoterapines grupes su kitais vaikais, vartoja 15 proc. mažiau vaistų, rečiau patiria astmos priepuolių. Ypatingai palaikymo grupės reikalingos vyrams, nes jie nepratę reikšti jausmų taip, kaip moterys. Kitų žmonių palaikymas padeda atsipalaiduoti, žmonės iš varžovų ar pavydo šaltinio tampa broliais, seserimis – tais, kuriais galima pasitikėti ir kurie tave palaiko.“

Dar keletas Kalifornijos Riversaido universiteto mokslininkų studijos rezultatų:

* Ilgiausiai ir sveikiausiai gyvena ne tie, kurie nepersidirba ir nepatiria streso darbe, bet tie, kurie labiausiai įsitraukia į darbą ir būna jam atsidavę.

* Augintinių turėjimas neilgina gyvenimo. Keturkojai gali praturtinti gyvenimą, bet neatstoja draugų žmonių.

* Karo veteranai iš tiesų linkę gyventi trumpiau, bet, kad ir kaip būtų keista, ne dėl psichologinio streso, kurį patyrė kare. Daug žalingesni yra įpročiai ar požiūriai, kuriuos jie įgijo kare. Tie, kurie atranda prasmę savo trauminėje patirtyje ir sugeba atkurti saugumo pasaulyje jausmą, sėkmingai grįžta į sveiko gyvenimo vėžes.