Organų donorystė – nuo mitų ir baimių iki realaus apsisprendimo

Organų donorystė – daugialypė, ją lydi įvairūs aspektai – teisiniai, medicininiai, ekonominiai, etiniai, daugybė įsišaknijusių mitų ir kitų problemų. Kaip visa tai susiję ir kaip tai veikia visuomenę, bandome išsiaiškinti su dr. Grita Skujiene, Lietuvos bioetikos draugijos nare, šiuo metu Vilniaus universitete dėstančia bioetika.

– Bioetika apima labai daug įvairių sričių – etiką, mediciną, teisę, religiją ir t. t. Kuris aspektas bioetikoje, Jūsų nuomone, yra svarbiausias, daugiausia lemiantis?

– Bioetika kaip mokslas yra atskira etikos sritis, tačiau iš praktinio pritaikymo pusės teisingiau būtų šnekėti apie bioetiką ne kaip apie mokslą, o kalbėti, pavyzdžiui, apie bioetikos komitetus. Komitetas teikia su bioetika susijusius pasiūlymus Sveikatos apsaugos ministerijai, Vyriausybei dėl galimų įstatymų, norminių aktų ar jų projektų pakeitimų, kai kažkas nėra gerai žvelgiant iš dorovinių, etinių pozicijų. Kai komitetas priima kokį nors sprendimą, svarbu, kokie argumentai tam turi didžiausią įtaką.

 – Taigi, kokie argumentai gali būti svarbiausi priimant sprendimus?

– Galime pažiūrėti, kas dažniausiai įeina į bioetikos komiteto sudėtį. Tai – teisininkas, medikas, sveikatos priežiūros specialistas, galbūt etikas. Kas įdomu, dažniausiai įvairių bioetikos komitetų sudėtyje etikos specialistas nėra privalomas, nes visi žmonės mano, kad jie etiką išmano neblogai. Lietuvos bioetikos komiteto sudėtis yra normali, nes ten yra bioetikas doc. Eugenijus Gefenas, turintis ir medicininį išsilavinimą, filosofai prof. Zita Liubarskienė ir doc. Krescencijus Stoškus, kunigas prof. Andrius Narbekovas užima pakankamai stiprią katalikišką poziciją, tačiau daugiausia įtraukiama medikų – jų yra pusė.

Kaip aš visada sakau – jeigu lietuvis išvažiuoja į Ispaniją, jis turi žinoti, kad jei paklius į avariją, jo organus automatiškai paims transplantacijai, sako Grita Skujienė.

 – Bioetikai tenka suderinti įvairius aspektus. Viena iš situacijų – teisinių normų taikymas moraliniame gyvenime. Kas, susikirtus teisei ir moralei, dažniausiai laimi?

– Bioetika yra tas sprogdintuvas, kuris gali pakeisti teisinį aspektą. Visuomenė susiduria su problemomis ir jas viešina, pvz., kažkada viena žurnalistė viešai pasisakė, kad jos mama ar kažkas iš artimųjų norėtų eutanazijos, tačiau Lietuvoje tai neleidžiama. Tokių atvejų, viešumo, sukeltos maišaties turi būti kuo daugiau – tuomet klausimas formuluojamas ir jis gali būti sprendžiamas bioetikos komitete. Šis gali inicijuoti įstatymo pakeitimą, remdamasis pateiktais etiniais argumentais. Tačiau tai nėra greitas procesas.

– Kuo daugiau susikaupia moralinių ginčų ar pavyzdžių, tuo labiau tai gali paskatinti kai ką keisti. Tokia pati situacija ir su organų donoryste?

– Taip, kiekviena šalis turi savo normatyvus ir bioetikos komitetai ne tik sprendžia smulkius klausimus, pvz., ar leisti tyrimą, ar neleisti, bet ir kaupia informaciją apie visas problemas. Komitetai apie tai informuoja aukštesnes tarptautines institucijas, kurios kaupia informaciją, kaip įvairiose šalyse sprendžiami tie patys klausimai. Kitų šalių pavyzdžiai gali būti argumentais, kai Lietuvos bioetikos komitetas nori pasiekti, kad tam tikras blogai veikiantis įstatymas būtų peržiūrėtas ir sutvarkytas.

– Lietuvoje veikia sutikimo modelis, tačiau galima pareikšti ir nesutikimą būti organų ar audinių donoru. Ispanijoje, kuri pirmauja pagal donorų skaičių pasaulyje, veikia neprieštaravimo modelis, pagal kurį daroma prielaida, kad žmogus sutinka atiduoti savo organus, jei dar būdamas gyvas nepareiškė savo prieštaravimo. Galbūt ir Lietuvai vertėtų pereiti prie tokio modelio?

– Kaip aš visada sakau – jeigu lietuvis išvažiuoja į Ispaniją, jis turi žinoti, kad jei paklius į avariją, jo organus automatiškai paims transplantacijai.

– Bet juk tai etinė problema, jei jis nebuvo pareiškęs nei sutikimo, nei nesutikimo, ir artimųjų nuomonės nebuvo įmanoma atsiklausti.

– Jeigu kažkas čia įžvelgs problemą ir iškels teisminį procesą, tuomet tas įstatymas bus peržiūrėtas, pvz., kad tai negalioja užsieniečiams.

– Pagal personalizmo principus visi žmonės yra lygūs savo verte ir orumu, ir niekada žmogus žmogui negali tapti priemone ar būti vertinamas kaip vartojimo objektas. Kas įvairiose situacijose galėtų būti bioetikos išeities tašku, žyminčiu moralumą?

– Seniau sakydavo, kad vienas žmogus gali būti paaukotas dėl daugelio žmonių gyvybių, tačiau po Niurnbergo proceso toks dalykas griežtai draudžiamas: kiekvieno gyvybė – unikali ir žmogus negali būti paaukotas net ir dėl visų kitų žmonių gyvybių. Aišku, čia svarbiausias yra to žmogaus sutikimas, ir jeigu jis nesutinka, tai jokiu būdu negalima jo liesti.

Seniau sakydavo, kad vienas žmogus gali būti paaukotas dėl daugelio žmonių gyvybių, tačiau po Niurnbergo proceso toks dalykas griežtai draudžiamas: kiekvieno gyvybė – unikali ir žmogus negali būti paaukotas net ir dėl visų kitų žmonių gyvybių.

– Dėstote bioetiką – discipliną, sujungiančią biologijos žinias su žmogaus vertybių sistema. Jūs nuolat matote ir studentų, kaip savotiško visuomenės atspindžio, atsaką. Kaip dažniausiai jie reaguoja į šią temą?

– Įdomiausia tai, kad jie teigia esantys už donorystę, tačiau prie realių veiksmų neprieina. Kai mes apžvelgiame visus mirties kriterijus ir palyginame, kaip yra su suaugusiojo ir vaiko smegenų mirties kriterijų įvertinimais, studentai pamato visus skirtumus ir tuomet dažnai mums iškyla klausimas, ar iš tiesų smegenų mirtis yra tokia, kaip ji diagnozuojama ir ar iš tiesų tas žmogus yra miręs. Iš esmės organas imamas iš dar gyvo žmogaus, kuriam diagnozuojama smegenų mirtis, t.y. iš gyvo lavono. Kad būtų konstatuojama smegenų mirtis, jos kriterijai turi tęstis 24 val., po jų tyrimai pakartojami – žiūrima, ar vyzdžiai nereaguoja, ar nėra reakcijos į skausmą, kosulio, vėmimo refleksų ir t.t. Visi septyni smegenų mirties kriterijai turi būti nustatyti ir patvirtinti tyrimo pradžioje, pakartoti po 12 val. ir 24 val. Jeigu tai vaikas iki vienerių metų – jo smegenų mirties kriterijai vertinami panašiai, tačiau jam suteikiama daugiau laiko.

– Kaip tuomet suprasti tokią situaciją?

– Mes neturime normalios informacijos, kaip iš tiesų yra su smegenų mirties nustatymu. Jeigu žmogus žuvo avarijoje, kyla klausimas, ar iš tiesų jis laikomas tas 12 val., paskui dar 24 val. – juk reikia greitai apsispręsti, ką daryti, jeigu jo organas tinkamas transplantacijai. Su vaikais situacija tokia – konstatuojant smegenų mirtį jiems būtina 48 val. stebėjimo trukmė, kai suaugusiajam iš viso buvo 36 val. Po tokio elementaraus pasižiūrėjimo į mirties kriterijų nustatymą, kyla klausimai, kurie pas mus nėra atsakyti. Tai gali būti ir vienas iš paaiškinimų, kodėl neskubama su donoro kortele.

 – Kokios dar gali būti pasyvumo priežastys? Kodėl lietuviai, palyginti su Europos Sąjungos šalimis, vengia tapti donorais?

– Manau, kad pagrindinis dalykas yra informacijos trūkumas, o kitas – lietuvio būdas. Ne be reikalo paskutiniai priėmėme krikščionybę – tai parodo tam tikrą požiūrį į naujoves, o donorystė juk – naujovė. Galbūt lietuvis yra ir gana didelis skeptikas, pavyzdžiui: ar iš tiesų iš sveiko žmogaus transplantavus inkstą, donoras galės gyventi pilnakraujį gyvenimą? Ar iš tiesų tikslas prilygsta patirtam nuostoliui? Juk yra itin didelė recipiento organizmo atmetimo rizika, donorui taip pat gali iškilti pavojus, nes kiekviena operacija, kiekviena intervencija į kūną visuomet yra rizika.

Grįžtant prie klausimo apie neprieštaravimo modelio taikymą Lietuvoje, manau, kad tokia praktika būtų gera. Pasyvus lietuvis dabar neskuba pasirašyti donoro kortelės, nes jis turi apie tai susimąstyti logiškai, peržiūrėti visus mirties kriterijus ir sugaišti daug laiko. Jeigu jis būtų automatiškai traktuotas kaip donoras ir tokia būtų bendra visuomeninė nuomonė, tai tada jam reikėtų labai daug laiko įsigilinti į tuos pačius donorystės kriterijus, kad šįkart jisai jau atsisakytų donorystės.

 – Išties gudrus variantas – taip savo mirties atveju jis pagelbėtų ir artimiesiems, nes jeigu nebuvo išreiškęs sutikimo, artimieji net ir veikiami streso, netekties skausmo, turi apsispręsti už jį. Tačiau tuomet kokių sąlygų be rizikos ir naudos santykio abiems pusėms reikia, kad organų paėmimas iš gyvųjų būtų etiškas?

Valstybė turėtų sukurti tokią ekonominę situaciją, kad nebūtų pagundos aukoti savo kūno integralumą dėl piniginių interesų.

Pasyvus lietuvis dabar neskuba pasirašyti donoro kortelės, nes jis turi apie tai susimąstyti logiškai, peržiūrėti visus mirties kriterijus ir sugaišti daug laiko. Jeigu jis būtų automatiškai traktuotas kaip donoras ir tokia būtų bendra visuomeninė nuomonė, tai tada jam reikėtų labai daug laiko įsigilinti į tuos pačius donorystės kriterijus, kad šįkart jisai jau atsisakytų donorystės.

 Oficialiai tai ir nėra leidžiama.

Oficialiai – taip, ir Lietuvoje tai užtikrinta, tačiau kitose šalyse susiduriame su organų pirkimu. Mes turime stiprų Lietuvos bioetikos komitetą, o įstojus į Europos Sąjungą automatiškai reikėjo priderinti įstatymus pagal visus nuostatus, direktyvas, kurios ten galioja.

 – Tačiau iki šiol ir Lietuvoje pasirodo skelbimų apie parduodamus organus. Tai jau trečioji tokia banga po Nepriklausomybės atgavimo, vėlgi susijusi su ekonominėmis problemomis.

Bet jie neteisiški ir valstybės pareiga užtikrinti, kad tokių dalykų nebūtų. Kai žmogus sutinka ką nors dovanoti, jis pirmiausia turi būti sveiko proto ir atsakyti už savo veiksmus. Kaip ir pasirašydamas donoro kortelę, jis negali būti jaunesnis nei 18 m. ir daryti tai dėl pinigų. Mes negalime sakyti, kad donorui nėra visiškai mokama: jis guli ligoninėje, organo paėmimo operacijos kaštai – dideli, tačiau už viską sumoka valstybė. Užsienio šalyse yra tam tikros minimalios kainos, kurios jam gaunančiam lietuviui palyginti su tėvynės pragyvenimo lygiu gali pasirodyti gana didelės. Jam finansuojamas draudimas, kelionė, o Lietuvoje mes nuo to esame apsaugoti – pas mus yra nemokama.

 Bet ar ne taip ir turėtų būti?

– Norint skatinti donorystę, turėtų būti mokama minimaliai, pavyzdžiui, aš noriu nuvažiuoti į Klaipėdą ir padovanoti savo organą – aš dovanoju, o dar turiu ir už kelionę susimokėti. Tačiau tai – ne mokestis už patį organą, saugoma, kad žmogus to nedarytų dėl pinigų. Be šių dalykų, būsimas donoras turi būti supažindintas su galimomis komplikacijomis. Sutikimo forma turi būti labai gerai parengta: be sudėtingų medicininių terminų, suprantama pagal donoro amžių. Privaloma, kad visą informaciją jis pats persiskaitytų, o į iškilusius klausimus atsakytų gydytojas.

– Šnekėjome, kad žmogus už donorystę negauna jokios akivaizdžios naudos. Kokios tuomet priežastys paskatina tapti donoru?

– Altruizmas, pasiaukojimas. Vieni sako paprastai: kai numirsiu, kažkas galės pasinaudoti mano organais, tačiau kai gyvas atiduoda organą, negali būti niekas kitas kaip tik altruizmas – žmogus iš esmės aukojasi.

– O kaip vertintumėte tai, kad aktyviausiai donorų korteles pasirašo jaunimas? Toks poelgis kyla iš to paties jaunatviško altruizmo?

– Ne tik dėl jo – tiesiog jiems informacija yra labiau prieinama, jie žino daugiau apie tai, nors apskritai Lietuvoje informacijos nėra daug. Tokia problema egzistuoja ir toje pačioje minėtoje Ispanijoje: joje buvo skatinama, kad šeimoje būtų šnekama apie donorystę, kad kuo daugiau žmonių nebijotų ir viešai apie tai pasisakytų, nes manoma, jog viena iš priežasčių, kodėl žmonės nesutinka būti donorais, yra baimė, kad neįvyktų kokia nors avarija ir jie nebūtų specialiai kokiu nors būdu numarinti ar jais neteisiškai pasinaudota. Jeigu žmogus drąsiai viešai pareiškia, jog jis turi donoro kortelę, o kiti mato, kad jis yra gyvas ir jam nieko blogo neatsitinka, tai yra informacija.

 – Nuo 2000 m. Lietuvoje nė vienas, gavęs donoro kortelę, netapo organų donoru, tačiau visuomenėje sklando ir daugiau mitų. Vienas iš tokių dalykų – religijos požiūris į donorystę. Kai kurie žmonės mano, kad religija ne tik kad neskatina, bet ir draudžia donorystę, o iš tiesų krikščionybė pritaria tam. Kaip nutiko, kad lietuviai, būdami religingi, nežino apie Bažnyčios poziciją? Kunigai per mažai šneka šia tema?

– Matyt, kunigai pateikia per mažai informacijos, skatinančios donorystę. Paprastai susigriebiama kartą per metus donorystės dienos proga, tačiau pati asmeniškai per pamokslus Katedroje ar kitose bažnyčiose nė karto nesu girdėjusi, kad kažkas būtų specialiai kalbama donorystės tema ar kad tarp dalomosios medžiagos būtų raginimas aukoti organus tiems, kurių jiems trūksta. Tačiau tai galima suprasti ir kitaip: Bažnyčia nesikiša į valstybės valdymą, ir tikras katalikas turėtų žinoti nuostatus ir pats apsispręsti. Katalikų religija suteikia tau galią, valią pasirinkti, ir nėra to, kad tave varu varytų. Suteikiama visiška laisvė – nesvarbu, ar tu gerai, ar blogai pasirenki.

– Žmonės, matyt, per mažai žino ne tik apie religijos požiūrį, bet ir apie mokslinę, medicininę donorystės pusę. Mokslo laimėjimai leido atlikti organų transplantacijas, tačiau svarbiausias dalykas čia išlieka žmonės ir jų valia tapti donorais. Kokias ateities tendencijas, susijusias su mokslo ir moralės ryšiu, matote Jūs?

– Tendencijos yra labai akivaizdžios – moralė turėtų turėti vis daugiau įtakos darant įvarius sprendimus. Mes tai jau turime – bioetikos komitetai kartais pavadinami stabdančiais mokslo pažangą, nes jie laikosi atsargumo principo. Tai – ne stabdymas, bet sulaikymas, kad neatsitiktų kažkokios blogybės, pavyzdžiui, kad žmogus nebūtų naudojamas kaip priemonė. Dabar ši tendencija plečiasi – atsiranda pagarba gyvybei apskritai, ir mokslas turi į tai atsižvelgti. Ateityje, jeigu tik bus įtariama, jog tam tikri eksperimentai ar technologijos susikirs su dorove, žmogaus orumu ar kad bus kažkokia rizika žmonėms, jie bus iš karto stabdomi.