„Liūdni slibinai“: sveriame žiūrovų ašaras ir raugiame agurkus (video)

– Jau beveik metai, kaip jūs esate. Tik kas jūs: grupė, „grupė“ ar darinys?

Vaidas: Mes vis dar esame grupė kabutėse. Kodėl? Nes nė vienas iš mūsų nepažįstame natų. Dabar vasarą po truputį mokomės. Kai išmoksime...

Dominykas: ...pamesime kabutes.

– O kurią natą mokotės dabar?

Dominykas: Šiandien dirbame su sol.

Aistė: O aš – su re bemoliu.

Dominykas: Ji atsilieka visą laiką. Mes kažkaip su Vaidu sparčiau mokomės...

Vaidas: Bet jos labai gera klausa – jai mažiau reikia tos teorijos.

– Teoriškai – kodėl jūsų trijulė pasivadino „Liūdnais slibinais“?

Vaidas: Šnekant rimtai, mes turėjome vieną dainą, kurios pavadinimas „Liūdni slibinai“, ir mums jis pasirodė labai poetiškas. Nusprendėme, kad verta pabandyti. Juolab mes žinojome, kad jis nedaug kam patiks iš pirmo karto.

Aistė: Taip ir atsitiko...

– Trumpame „grupės“ pristatyme rašoma, kad jūsų tikslas – pravirkdyti tautą. Tačiau sprendžiant iš žiūrovų juoko per jūsų koncertus, atrodo, kad jums nesiseka...

Vaidas: Sekasi.

Dominykas: Verkia, verkia...

Aistė: Jūs matytumėte, kiek vaikų ten verkia!

Vaidas: Vyresni dar kažkaip ištveria, bet jaunesni...

Dominykas: Juokas iš tiesų yra psichologinė apsaugos išraiška. Žmonės, ateidami į mūsų koncertus, automatiškai nusiteikia, kad mes juos virkdysime, ir, matyt, išsikelia tikslą: „Na, aš tai jau tikrai neverksiu!“

Aistė: Taip, čia kaukė.

Dominykas: Jie stengiasi juoktis, kad tik neverktų. Ir kartais atsitinka taip, kad jie tiek juokiasi, jog net pravirksta – mūsų tikslas vis tiek būna pasiektas.

– Kiek apytiksliai žmonių esate pravirkdę per vienus savo gyvavimo metus?

Dominykas: Čia gal vadybos reikėtų paklausti, nes mes neskaičiuojame.

Aistė: Vadyba, kai tik ateina, tik sėdi ir skaičiuoja...

Vaidas: Mes sveriame ašaras... O vėliau konservuojame agurkus. Labai skanūs...

– Tikriausiai po kiekvieno koncerto save įvertinate: kada jis pavykęs, o kada – nelabai?

Vaidas: Kai iš vieno žmogaus pavyksta išspausti 50 mililitrų, manome, kad pavyko. Bet dažniausiai būna mažiau – apie 20–30...

–Vadinasi, dar yra kur tobulėti?

Dominykas: O taip... Yra dar ką dirbti...

– Ir vis dėlto jau beveik metus koncertuojate – kaip jaučiate, ar jau įsitvirtinote Lietuvos scenoje?

Dominykas: Dar klibame truputį... Klibame...

Vaidas: Būna, pametame daiktus scenoje.

Dominykas: Nors šiaip negriuvinėjame... Lyg ir tvirtai ten stovime.

Vaidas: Juolab kad mes iš tikrųjų dažniausiai sėdime – tas labai padeda.

Dominykas: Aš daugiau gal stoviu...

Vaidas: Kadangi jis yra labai mažo ūgio, nieko baisaus, jei ir nukristų...

Aistė: Va, Vaidui jau būtų sunkiau...

Vaidas: Taip, todėl aš labai retai stoviu.

– Kaip galėtumėte paaiškinti, kodėl per koncertus jūs ne tik dainuojate, bet ir rodote visokius judesius, vaidinate...

Vaidas: Viskas iš vidaus eina... Bet tuo atžvilgiu mes nesame kuo nors ypatingi – visos padorios grupės, pradedant nuo „69 danguje“ iki Andriaus Mamontovo, jeigu gerai įsižiūrėsite, pamatysite, kad juda.

Dominykas: Nors galbūt mums ateis toks metas, kai labiau pasitikėsime žodžiu, mintimis ir nustosime judėti. Tiesą sakant, aš daugiausia iš mūsų ir judu.

Vaidas: Bet čia vėlgi dėl to paties – dėl mažo pavojaus nukristi. Mes su Aiste judame mažiau.

– Ką darote prieš koncertus? Ar turite kokį ritualą?

Aistė: Turime. Šokame Edith Piaf šokį prieš mirtį.

– Jūsų dainų tematika – gana skirtinga. Kaip jos gimsta?

Vaidas: Mums kuria daug žymių poetų, tai labai padeda. Pavyzdžiui, Radauskas, Parulskis, Erlickas mums labai mėgsta rašyti... O daugiausia tekstų gauname iš mūsų literatūrinės dalies vedėjo Šarūno Banevičiaus.

– O kokia aktoriaus Sauliaus Bareikio įtaka jums ir jūsų „grupei“ (jis būsimiems aktoriams dėsto vaidybos meną – aut. past.)?

(pauzė)

Vaidas: Na, jis mus bara dažnai... Veržiasi į mūsų koncertus, o po jų bara...

Aistė: Na, kaip tetis...

Dominykas: Tie barimai būna iš užrašų, nes jis dažnai pasirašo, ką bars.

Vaidas: Jis – labai prastas žiūrovas, nes kai žiūri, daugiau rašo ir svarbių dalykų nepamato.

– Tai jis neverkia į jus žiūrėdamas?

Dominykas: Jį sunkiau pravirkdyti...

Aistė: Bet mes nežinome, kas jo viduje darosi, gal jis klykia...

–Ar per savo koncertus supratote, ko reikia Lietuvos žiūrovams?

Dominykas: Manau, kad lietuviams reikia visko, bet jie patys nežino, ko konkrečiai.

Vaidas: Gal ir žino, gal nesako... Bet mes supratome, kad mūsų darbas yra reikalingas, suteikia jiems dvasinio peno, pagilina žmones...

– Kaip tai supratote?

Vaidas: Atsimenate, kalbėjome apie tuos agurkus... ir ašaras. Kiekviena ašara apvalo žmogų.

Dominykas: Po koncertų dar kartais gauname dovanų. Kartą mums padovanojo žvakę, kitą kartą – pyragą.

Vaidas: Kartais premiją irgi duoda...

– Jeigu kalbame apie premijas – ką pakeitė šiais metais už geriausią sezono debiutą jūsų gauta Sauliaus Mykolaičio vardo premija?

(Visi trys su meile ėmė glostyti naują muzikinį sintezatorių)

Vaidas: Tai buvo pirmas įvertinimas, rimtesnis už Kaune gautą žvakę...

Dominykas: ...kuris leido mums suprasti, kad per daug džiaugėmės pyragu ir žvake. Gyvenime yra dalykų, kuriais galima džiaugtis labiau. Bet jokiu būdu nerašykite, kad mums neneštų pyragų ir žvakių.

Visi: Mes mėgstame pyragus!

– Koks kiekvieno iš jūsų vaidmuo „grupėje“?

Vaidas: Na, aš vaidinu Vaidą, Dominykas – Dominyką, o Aistė – Aistę. Iš tikrųjų mes nekuriame ypatingų personažų – labai panašūs esame ir gyvenime. Labiausiai vienas nuo kito skiriamės ūgiu, svoriu ir lytimi. Tarkim, mano labai iškilus smakras, Dominykas yra labai gražus, o Aistė automatiškai išsiskiria, nes yra moteris.

Dominykas: Ir su krūtine, kuri yra didesnė už mūsų. Bet svarbiausia, kad mes visi trys sudarome vienį.

Vaidas: Ir turime siekį. Tik neprisimenam kokį...

– O apie ką svajoja „Liūdni slibinai“?

Vaidas: Apie autobusiuką. Pusę metų svajojome apie sintezatorių, dabar jau turime. O kai įsigysime autobusiuką, svajosime apie gitarą.

Aistė: Tada – apie būgnus, kostiumus.

Dominykas: O jau kada nors pereisime prie įrašų svajonės.

Vaidas: Žodžiu, svajonių planą turime.

Viktorijos Daugvilaitės nuotr./Grupė „Liūdni slibinai“.

Iš pirmųjų jūsų nuotraukų galima pastebėti, kad mėgstate fotografuotis apsinuoginę – ką tai reiškia?

Aistė: Per pirmą fotosesiją apsinuoginome, nes buvome negražiai apsirengę.

Vaidas: O vėliau supratome, kad mums tokia koncepcija labai tinka – pasirodome, kaip labai nuoširdūs ir atviri žmonės. Be to, pramogų versle vienas geriausių būdų išpopuliarėti – fotografuotis nuogiems.

Dominykas: Spalio 3 dieną vyks mūsų gimtadienio koncertas Vilniuje, klube „Tamsta“. Manome, kad reikia pasipopuliarinti, kad išplauktume į platesnius vandenis. Mąstome apie erotinę fotosesiją. Tačiau apie tai dar nieko negalime kalbėti.

Vaidas: Ateityje gal bus ir koncertas, kuriame būsime nuogi.

Aistė: Tai gali nutikti ir per gimtadienį....

Artimiausi grupės koncertai – ketvirtadienį, liepos 23 d., „Opus 3 vasaros terasoje“ Vilniuje, penktadienį, liepos 24 d., „Dzem'pub“, Kaune.