– Neseniai grįžote iš Prancūzijos – ar Lietuvoje jūs svečias? 

– Tikrai ne. Net kai būnu užsienyje, visada sakau, kad mano gyvenimo ir kūrybos vieta yra Lietuva. Tiesiog taip nutiko, kad praėjusį pavasarį su prancūzais sukūrėme bendrą darbą ir dabar su juo keliaujame: buvome Avinjono, Atėnų, Paryžiaus festivaliuose. Jau suplanuotos gastrolės Didžiojoje Britanijoje, Brazilijoje. Be šių kelionių, prisideda ir mano spektaklių gastrolės.  Taip pat važinėju į Turkiją, nes ten kuriu spektaklį, kurio premjerą Lietuvoje pristatysiu gruodžio 31 dieną. 

Su šiuo darbu aš nenoriu skubėti, spausti jo, bet laikas bėga labai greitai. Noriu atidirbti kiekvieną detalę. Spektaklyje šokama pagal kurdų-turkų muziką, jo eskizą jau prieš pusantrų metų pristačiau Lietuvoje. Dabar tęsiu darbą su trimis Lietuvos šokėjais ir buvusia kurso drauge iš Belgijos, kuri visai atsitiktinai įsitraukė į mūsų bendrą darbą ir įnešė stiprios naujos energetikos. Šiuo spektakliu dabar degu ir gyvenu. 

Menų spaustuvės nuotr./Loreta Juodkaitė

– Paskutiniuose (savo ir prancūzų choreografo T.Lebruno kurtuose) spektakliuose žiūrovus hipnotizuoja jūsų garsusis sukinys. Ką jis jums reiškia?

– Su prancūzu T.Lebrunu ilgai ginčyjausi dėl sukinio – jis manęs jo labai prašė, sakė: „Tu labiausiai esi tu, kai sukiesi, kai darai šį sukinį. Jis yra tavo. Kodėl bijai jį naudoti?“

Aš nebijau, tik nenoriu šokti ten, kur jo nereikia. Bet kai kuriuose spektakliuose jis tiesiog būtinas. Aš sukuosi visą gyvenimą ir juo išreiškiu tai, ko niekaip negalėčiau pasakyti žodžiais. Tikrai juo nenoriu nieko nustebinti – sukiniu norėčiau perduoti tam tikrą energetiką. Juo labiau kad manęs pačios jis visiškai nestebina. Žinoma, tie, kas pirmą kartą mato, sako, kad tai įdomu ir t. t. Suprantu tuos žmones, bet man tai yra natūralu. O energetiką perduoti nėra natūralu.

Dažnai namuose sukuosi pati sau – taip atsipalaiduoju, pamedituoju. Bet kai sukiesi publikai, turi kažką atiduoti, perduoti energiją. Sukdamasi galiu tai padaryti. Sukinys turi užkoduotą specifinį tekstą. 

– Klausantis jūsų pasitvirtina nuostata, kad sau neleidžiate jokių kompromisų ir iš savęs reikalaujate visko...  

– O koks gali būti kompromisas? Taip, aš esu labai griežta ir reikli sau bei kitiems, kurie nori dirbti su manimi. Man atrodo, kad jei esi menininkas, negali apsimetinėti, gyventi pusiau. Aš visiškai sutinku su Valentino Masalskio žodžiais, kad būti menininku yra tarnystė. 

Nesakau, kad tu negali išgerti vyno taurės. Tu gali. Bet negali sau leisti vaikščioti po barus. Arba jeigu turėtum šeimą, turėtum jai atsiduoti... Aš kol kas neturiu šeimos. Nežinau, kaip bus toliau, bet dabar darbui atsiduodu visa savimi. Kol kas neįsivaizduoju jokių artimesnių santykių, nes tai yra neįmanoma, žmonėms tai nepriimtina, nes negaliu savęs atiduoti, negaliu savęs dalyti.

Kartu tai yra skausminga, nes tu negali gyventi. Turi atiduoti save scenai... 

– Kuo šis atsidavimas menui jus džiugina, kas kompensuoja tai, ką tenka paaukoti?

– Pavyzdžiui, kai dvi savaites buvau Paryžiuje, mano diena būdavo tokia: ryte pamoka, po pietų repeticija, vėliau repeticija teatre, tada spektaklis, užkulisiai, spektaklis... Gyveni tokį gyvenimą, kad paskui vakare, išėjęs į gatvę, pamatai mėnulį...

Aš mėgstu šias akimirkas, kai einu pavargusi po dienos ir tada kiekviena detalė, žingsnis, vaizdas tampa toks svarbus... Atsiranda palaima dėl kiekvieno mažo dalykėlio. Net nemoku paaiškinti žodžiais – tiesiog palaima, kad tu darai tai, ką gali daryti, ką nori, tai, kas tau turi prasmę... Kažkam tu save scenoje atiduodi, kažkas pasakė tau „ačiū“. Tas smulkmenas kiti žmonės taip dažnai pamiršta... 

Pirmą vakarą grįždama namo turėjau kirsti parką, kuris jau buvo užrakintas. Nusprendžiau, kad reikia perlipti tvorą – tai padariau, manęs niekas nesugavo ir staiga pasijutau tokia laiminga... Grįžau namo, įsipyliau taurę gero prancūziško vyno, parašiau dienoraštį, užsidegiau žvakes, pasidžiaugiau diena ir nuėjau miegoti... 

– Ir vis dėlto visi esame žmonės, visiems užplūsta nostalgiškos, liūdesio akimirkos...

– Ryte atsikėlusi sakau sau: „Lora, tu pavargusi, bet dabar nauja diena, nauja energija, naujos jėgos: eik, džiaukis, nestenėk ir neverk, negailėk savęs, paimk naujų įspūdžių, atrask, sužinok, pamatyk. Mes tiktai verkiame ir verkiame, kaip čia mums sunku tą patį daryti – lengviausia verkti.  

Kartais užlieja skausmas, kad esi vienas... Norėtųsi, kad kas nors tave apkabintų, pasakytų šiltą žodį... Tiesiog pabūti žmogumi – ne šokėja, ne menininke, tiesiog žmogumi. Ir tada suvoki, kad aplink tave tik tą patį dirbantys žmonės. Supranti, kad net draugų, kurie būtų kitos specialybės, tu neturi, nes paprasčiausiai neturi jiems laiko. Mokykloje ir po jos draugų buvo, bet kai visą laiką pradedi skirti kūrybai, darbui – didžioji dalis draugų dingsta. Aišku, tikri draugai išlieka.

M.Jasinevičiaus nuotr./Spektaklis "Salamandros sapnas. Paveikslas"

– Iš kur tiek stiprybės? Juk kartais pabudusi ir pamačiusi niūrų dangų tiesiog negali juo džiaugtis...

– Taip, ir man taip būna.

Neseniai pabudau ir man norėjosi verkti. Tokiais atvejais darau tai, ką turiu daryti, ir kartais pramuša. Bet niekada nepasiduodu nevilčiai. Nevilties nėra. Turi būti tikėjimas. Net jei dangus pilkas, net jei nėra jėgų, neprask vilties. Tada ramiai tikėk, kad rytoj bus geriau. Galų gale sveika ir paliūdėti, ir paverkti – tai tarsi tiek kūno, tiek sielos išsivalymas.

Stiprybę ar nestiprybę mes patys susikuriame. O motyvaciją duoda tikėjimas – tada pradedi suprasti, kiek valios turi.

Tikėjimas atsiranda tada, kai supranti, kas tau yra vertinga. Žmonės dabar pradėjo nieko nebevertinti, trypti aplink viską – santykius tarp žmonių. Todėl ir sakau, kad mes nevertiname smulkmenų, nevertiname šilto žodžio, susitikimo, nes tiek visko turime, galime tiek visko daryti. O kai žmogus turi rinktis, nebegali skirti tiek laiko draugams, nes turi pasiruošti, atiduoti save menui, publikai, tada pradeda vertinti mažus dalykus. 

Mano darbas turi prasmę – apie ją galėčiau šnekėti ir šnekėti. Bet reikia ją išsaugoti. 

– Ar ta prasmė didesnė nei asmeninio gyvenimo troškimas?

– Taip. Taip bus visą mano gyvenimą... Tu gali pasirinkti šeimą ir jai atsiduoti. Bet, kaip Masalskis man pasakė, „tu negali“. 

Galbūt yra kažkas, ką turiu padaryti, jeigu to žmonėms reikia, tada negaliu pasitraukti. Tai yra pareiga. Ir dėl to nereikia liūdėti...