Akademinio choro „Jaunystė“ vadovė D. Beinarytė: „Myliu muziką ir gyvenimą“

Esate užimtas žmogus. Kas paskatino dalyvauti dar ir televizijos projekte „Chorų karai“?

Paprasčiausiai paskambino Raigardas Tautkus ir pasiūlė darbuotis kartu, atstovauti savo gimtajam miestui. Su malonumu sutikau, nes man tai – įdomus ir kilnus projektas. Jei laimėtume, pinigus skirtume Kauno zoologijos sodui. Toks buvo Raigardo sumanymas.

Kaip visur spėjate?

Deja, daug kur noriu suspėti, bet ne visada pavyksta. Kas kita būtų, jei turėčiau kokius dešimt savo klonų, t. y. antrininkų, ir galėčiau vienu metu būti keliose skirtingose vietose (šmaikštauja).

Turite sveikų ambicijų laimėti?

Kiekvienas tikisi laimėti, bet fortūna pasirenka tą, kurį labiausiai myli. Būtų smagu, kad nugalėtų kauniečiai.

Būdama tokio ugningo temperamento jūs viena atstojate visą chorą...

Kūno svoris daro savo (juokiasi). O jei rimtai, toks jau mano temperamentas. Geros nuotaikos semiuosi iš dainininkų ir muzikos. Ji niekada neapgauna. Muzika – neišsenkantis energijos užtaisas.

Turbūt repetuojate kiauras dienas ir naktis?

Na, ne kiauras, bet praktiškai visi vakarai skirti repeticijoms. Kiekvienas choristas sąžiningai atlieka namų darbus.

Kaip jums pavyksta išlikti TV projekto favoritais?

Stengiamės iš visų jėgų ir širdies, nes mylime muziką ir gyvenimą.

Nors sunkmetis, visi dejuoja, o jūs visada linksmų plaučių...

Na, nesu humoro laidų vedėja, bet šypsenos raukšlytės veide įsispaudusios. Nuo vaikystės buvau pasiutusi (kvatoja). Su savo jaunesniuoju broliu Pranciškumi tokių „zbitkų“ esame prikrėtę. Ojei!..
Na, o jei kalbėti apie krizę, tai nelabai jau toks geras dalykėlis. Žmones vargina nežinia, kas bus po dienos, mėnesio, metų. Aš neturiu kada apie tai galvoti. Ne visi tokie nelaimingi. Sunkmetis tik finansiškai mus kankina, bet džiugesio ir linksmybių tikrai užtenka.

Esate akademinio choro „Jaunystė“ vadovė. Turbūt nelengva dirbti su jaunimu, neturinčiu muzikinio išsilavinimo?

KTU akademiniam chorui „Jaunystė“ vadovauju nuo 1994 metų. Iš viso turiu septyniolikos metų chorvedės darbo stažą. Nepaisant to, dirbti tikrai nelengva, nes tarp muzikinį išsilavinimą turinčių choristų yra ir visiškai nedainavusių žmonių, su muzika neturėjusių nieko bendra. Sunku apjungti tas dvi grupes. Bet tie, kuriems sunkiau sekasi, stengiasi iš paskutiniųjų. Kiti neišlaiko ir pabėga – kad pajustum muziką, gerai padainuotum, reikia įdėti daug pastangų. Reikia tuo gyventi ir labai norėti. Choras man lyg didelis sudėtingas ir sunkiai auklėjamas, visgi savas vaikas (šypsosi).

Vis dėlto jūsų vadovaujamas choras skina vienus laurus po kitų. Esate daugelio muzikinių festivalių laureatai...

Negaliu sakyti, kad jau galiu supinti laurų vainiką, bet kiekvienas lapelis džiugina. Viliuosi, kad tų lapelių fortūna mums ir toliau nepašykštės (šypsosi).
Didžiausias apdovanojimas man – žmonės, kurie yra su manimi, kurie yra laimingi dainuodami ir ne tik... Manau, didžiausias pasiekimas tas, kad jie tiki manimi, dega bendra idėja. O aš juos myliu, kad ir kokie jie kartais būtų „goželiai“ (juokauja). Iš tiesų jie tikri šaunuoliai. Tik aš juos taip vadinu. Tikiuosi, ant manęs labai nepyksta.

Jūsų choras turi daug gražių tradicijų. Esate kaip viena linksma šeima?

Taip. Kalbant apie „Jaunystės“ chorą, tai – didžiulis gyvybės variklis. Tikrai didelė, jau beveik aštuoniasdešimt penkerius metus gyvuojanti ir dainuojanti šeima. Tai, kad priklausau šiai šeimai, man – Dievo dovana. O tradicijų turime daug: ir senų, ir naujų. Be dainų švenčių ir koncertų, tradiciškai rengiame įvairias išvykas, pavyzdžiui, „Valčių žygį“ po Nacionalinį Aukštaitijos parką, ir „Šašlykų balius“. Suvažiuoja visi – ne tik dabar dainuojantys chore, bet ir buvę dainininkai. Turime daug jaunų šeimų, kurios atvyksta su savo vaikučiais pabiručiais. Neišduosiu tų gerų mūsų susibūrimo vietų, nes kad galėtumėte ten kartu šėlioti ir dainuoti, pirmiausia reikia būti choristu (šypsosi).

Ar vis dar grojate vargonais?

Nuo mažens padėdavau vargonuoti Kauno arkikatedroje bazilikoje. Kelerius metus vargonavau šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje, dar prie kunigo Ričardo Mikutavičiaus. Nuo 2002–ųjų iki dabar vargonais groju Kristaus prisikėlimo bažnyčioje.
Vargonų skambesys  kaip eterinis aliejus: įsiskverbia į vidų ir tu nenori to pamiršti.

Jūsų mama – dainininkė, o tėtis – vargonininkas, chorvedys ir kompozitorius... Užaugote apsupta muzikos, dainų ir vargonų skambesio?

Šalia savo Tėtušio ir Mamulės, ji buvo nuostabaus balso dainininkė, užaugau Kauno arkikatedroje bazilikoje. Iš Mamulės paveldėjau vardą ir balsą, o Tėtušiui padėjau vargonuoti. Jis skiepijo meilę bažnytinei muzikai, vargonams. Man visada kūnu bėgiojo šiurpuliukai Velykų rytą, kada užgrodavo „Gloria tibi trinitas“ vargonų tutti, pučiamųjų orkestras ir galingas choras. Visos bažnytinės šventės būdavo skrupulingai rengiamos. Tėtušio sukurta sakralinė muzika ir tekstai, taip pat ir dainos yra skirti ne tik bažnyčiai. Tai – didelė dovana Lietuvai.

Ar tokia pat trykštanti energija esate ir namuose? Ar lieka laiko pomėgiams?

Namuose aš ilsiuosi. Retai dainuoju, nebent kartais duše. Reikia saugoti balsą, nes daug dirbu.
Nors mažokai lieka laiko, laisvalaikiu tapau ant drobės, šilko, veriu vėrinius, darau įvairius juvelyrinius dirbinius. Kaskart, kaip aš sakau, vis sugalvoju padaryti kokią nesąmonę.

Plačiau skaitykite Žurnale “Ji”