A.Kaušpėdas: „Antis“ dar nėra buvusi tokia sentimentali ir romantiška, kokia yra dabar

Šiuos spektaklius grupė pavers ypatingais. Į vasario 12 dienos spektaklį studentai galės įsigyti bilietus su nuolaida, o vasario 14 dieną „Antis“ laimingiesiems žiūrovams nuo savęs įteiks Valentino dienos prizų. Vasario 16 dieną pasižiūrėti spektaklio muzikantai pakvies ir Lietuvos politikus.

Grupė „Antis“ šiais metais jau spėjo muzikos gerbėjus nustebinti prieš kelias savaites išleisdama „Zuikio Pleibojaus“ dainų vinilinę plokštelę, kurioje įspausti ir radijo stotyse nuskambėję naujausi grupės kūriniai „Aš pasitaisysiu“ ir „Sparnai“.

Muzikinės utopijos „Zuikis Pleibojus“ akimirka

Apie „Zuikį Pleibojų“ kalbamės su grupės „Antis“ lyderiu Algirdu Kaušpėdu.

– Kaip grupei „Antis“ kilo mintis sukurti muzikinę utopiją?

– Visada turėjome idėją sukurti didelį kūrinį, ši mintis nedavė ramybės ir nuo pat „Anties“ atsikūrimo prieš kelerius metus, tik tuomet nesijautėme tokie stiprūs. Trūko patyrimo, juk septyniolika metų negrojome kartu, buvo nelengva kiekvienam rasti savo vietą kūrybos procese. Vėliau sustiprėjome. Po albumo „Ančių dainos“ išmokome pasiskirstyti darbus, pajutome, kad turime jėgų ir galime nuveikti kažką daugiau nei atskirų dainų albumas. Mūsų rožinė svajonė – toks kūrinys kaip „Pink Floyd“ „The Wall“, kuris atskleistų viso ansamblio ideologiją ir santykį su pasauliu vientisu kūriniu, o ne atskiromis dainomis.

– Ar gerai jaučiatės teatro scenoje?

Muzikinės utopijos „Zuikis Pleibojus“ akimirka

 – Labai gerai jaučiuosi ir grupė gerai jaučiasi. Neatsitiktinai pasirinkome šią vietą. Aš asmeniškai labai mėgstu Rusų dramos teatrą – nuo vaikystės jis man pats gražiausias ir pats stebuklingiausias. Esu gyvenęs šalia, todėl jis kelia daug sentimentų. Tai yra mūsų vaikystės svajonių išsipildymas.

– Kas buvo sudėtingiausia ir įdomiausia kuriant muzikinę utopiją?

– Vienas įdomiausių dalykų buvo atrasti tą bendrą visumą iš atskirų gabalėlių, surikiuoti juos į į vientisą, pulsuojantį, išlaikantį dėmesį ritmą. Čia daugiausia darbavomės su Vaclovu Augustinu. Taip pat buvo labai įdomu buvo įtraukti kitus menininkus – režisierių, dailininkus, butaforus, choreografus – į procesą. Taip stipriai „Antis“ dar nebuvo teatralizavusis. Dar niekada nebuvo tiek daug meninio intelekto sukaupta vienoje „Anties“ programoje, todėl šis spektaklis ir yra toks vizualiai nepaprastai gražus. Vizualika net pranoko mūsų lūkesčius. Pats iki galo dar nesuprantu, ką padarėme, kol pamatysiu jį visą nufilmuotą.

– Kokia spektaklio akimirka jūsų mėgstamiausia?

Muzikinės utopijos „Zuikis Pleibojus“ akimirka

– Man labai patinka pati spektaklio pradžia, antros dalies pradžia ir pati pabaiga. Tai patys svarbiausi momentai. Net, pavyzdžiui, sakant tostą reikia žinoti, kuo pradėsi ir kuo baigsi. Manau, spektakliuose mums tai pavyko.  Tai suteikia malonumą ir užtikrintumą.

– Kuo vasario spektakliai skirsis nuo gruodžio mėnesio?

– Kiek padaugės koncerto ir truputį sumažės spektaklio, bet nenuskriausime spektaklio vizualinio paveikslo. Tiesiog žiūrovui labiau ištrauksime muzikinį vyksmą, parodysime muzikantus. Kas mėgsta „Antį“, labai kviečiame apsilankyti. Spektakliai bus daugiau koncertiški. Kai po pertraukos susirinkome vėl repetuoti šios programos, pajutau, kad įsimylėjau šį spektaklį. „Antis“ dar nėra buvusi tokia sentimentali ir romantiška, kokia yra dabar.