Andrius Kaniava: sunku būti žmogumi

Kaip nutiko, kad patys ėmėtės rašyti pjesę – neužteko jau parašytų? – paklausė naujienų portalas 15min.lt A.Kaniavos.

Aktoriai Andrius Kaniava ir Vaidotas Žitkus

(Šypsosi.) Čia kaip su dainos žodžiais – pats rašau sau tekstus ne dėl to, kad negerbčiau poetų, bet kartais gyvenime būna tokių momentų, kai nerandi būtent to, ką nori pasakyti. Nevaizduoju esąs labai originalus, bet galbūt ne tais žodžiais ar ne ta nuotaika būna parašyta.

Vis dėlto jau jaučiu turįs teisę pakalbėti apie nugyventus metus, turiu patirties. Kas yra aktoriaus profesija, kokį antspaudą ji uždeda per daugelį metų dirbant šį darbą? Kodėl žmonės tampa artistais? Vis tiek yra kažkokios žmogiškosios savybės, be to talento ir noro vaidinti, kurių turi daug kas. Kur baigiasi kūryba ir kur prasideda amatas, darbas? Kodėl aktorius gali daug kartų lipti ant scenos ir tą patį kartoti, kuo daug kas labai stebisi: „Kaip jūs taip galite?“ Ir aš Tai bus vieno veiksmo išpažintis apie gyvenimą apskritai. Ar sunku būti žmogumi? Teatras nepateikia paruoštų atsakymų. Teatras – tai nesibaigianti klajonė tamsoj su kančios išraiška. Čia iš pjesės...jiems pritariu: kaip mes taip galime? (Juokiasi.)

Niekaip neradau tokios medžiagos, kol mano kolega, draugas Vaidotas Žitkus pasakė, kad labai nori pastatyti „Pinokio nuotykius“ pagal Carlo Collodi knygą...

Ir kaip iš knygos vaikams pjesė tapo išpažintimi suaugusiesiems?

Žiūrėjau į jį liūdnai ir galvojau, kad visai nenoriu vaidinti Pinokio nuotykių vaikams su visa pagarba C.Collodi ir klasikai. Bet tada kilo mintis, kad būtų neblogai sukurti spektaklį apie tai, kaip du artistai stato kalėdinį spektaklį vaikams. Nes kalėdiniai spektakliai būna tokie... Iš esmės tai labai gražu, bet jie neša tokį proginį charakterį, kuris mane visada truputį nervindavo...

Tai bus vieno veiksmo išpažintis, nes ji negali būti skaidoma – turi būti vientisa, nedaloma ir vienkartinė. Kalbame ne tik apie teatrą, o apie gyvenimą apskritai. Apie kiekvieną iš mūsų. Ar sunku būti žmogumi? Atsakymų nėra. Teatras nepateikia paruoštų atsakymų. Teatras – tai nesibaigianti klajonė tamsoj su kančios išraiška. Čia iš pjesės. (Juokiasi.)

Kaip du menininkai pasidalijo pjesės rašymą?

Iš esmės yra lengva, jeigu tas žmogus, su kuriuo rašai, viską panašiai jaučia, girdi ir reaguoja į visus gyvenimo įvykius. Šiuo atveju mes su Vaidu apie tuos pačius dalykus kalbame tais pačiais žodžiais. Mūsų pjesėje yra viena dalis apie būtinybę vienas kitą suprasti iš pusės žodžio. Manau,  mes su Vaidu visiškai tai įgyvendiname.

Su Vaidotu Žitkumi dirbate jau antrame savo režisuojamame spektaklyje – gal bręsta aktorių tandemas?

Ne. (Šypsosi.) Tai yra blogai. Čia būtent režisieriaus mėgėjo, o ne profesionalo požymis. Aš Mes bandome apie sunkius dalykus kalbėti lengvai, nes jeigu kalbėtume sunkiai – jie taptų nepakeliami.negaliu taip pulti, susirinkti žmonių ir pradėti dėstyti savo tiesų, nes pats nepasitikiu jomis. Būtent todėl man reikia žmogaus, kuris mane suprastų iš pusės žodžio ir nereikėtų gaišti laiko ilgiems aiškinimams. Patikėkite – tai labai sunku.

Spektaklyje, be jūsų, pasirodys dar vienas menininkas?

Taip, tai mūsų mėgstamas muzikantas ir kompozitorius Sigitas Mickis, kuris praktiškai kaip artistas debiutuoja mūsų teatro scenoje. Pirma mintis buvo, kad jis mums padėtų scenoje tik grodamas, bet vėliau, žinodami jo artistišką natūrą ir didžiulį poreikį lipti į sceną, supratome, kad jis tuo neapsiribos. Net jei nesugalvosime jam ką veikti, jis vis tiek pasisakys – todėl nusprendėme, jog geriau, jei tai bus kontroliuojama. (Juokiasi.)

Taigi žiūrovai išvys, kaip du aktoriai stato vaikų spektaklį?

Aktoriai Vaidotas Žitkus ir Andrius Kaniava

Taip, tik pabrėžiu, kad tai skirta suaugusiesiems, nes vaikai šio spektaklio nesuprastų. Mūsų pjesėje per daug gyvenimiško falšo, netikrumo, kuriuo vadovaujasi visi pjesės herojai – vaikai iš karto tai atmestų, o suaugusieji priims, nes tai – normalu, suderinama su šios dienos kasdienybe.

Kokia pagrindinė spektaklio tema?

Sunku būti žmogumi. Pinokio istorija pasakoja apie liguistą medinuko norą būti žmogumi, o pagrindinė idėja – kas iš mūsų gali atsakyti, kas yra tas tikras berniukas ir kodėl būti medinuku Kartais žiūriu į žmogų, norintį tapti artistu, ir galvoju, kad talentą jis turi, bet pagal savo mąstymą, pasaulėžiūrą, vertybių sistemą geriau eitų kuo nors kitu užsiimti. Tiesiog bus veltui sugaištas laikas.yra blogai. Medines dalis mes kiekvienas nešiojamės, slepiame, ignoruojame, bet jos yra.

Ar tiesa, kad spektaklio žanras visiškai priklausys nuo tos dienos nuotaikos?

Tikrai taip. Tai priklausys ir nuo mūsų nuotaikos, ir nuo žiūrovų nusiteikimo. Mes bandome apie sunkius dalykus kalbėti lengvai, nes jeigu kalbėtume sunkiai, jie taptų nepakeliami.

Tad visai neaišku, ko galima iš jūsų tikėtis?

Sunkiai, aš dar pats nežinau. (Juokiasi.)

Vos atšventus 20-ąjį Keistuolių teatro gimtadienį, Jus patraukė aktorystės pasirinkimo tema...

Būtent. Anksčiau maniau, kad esu jaunas, daug žadantis artistas, o dabar jau reikia galvoti apie tai, kas buvo ir kodėl. (Juokiasi.)

Bet tai nereiškia, kad abejojate savo pasirinkimu?

Ne, visiškai neabejoju. Būtų kvaila, jei po 20 metų abejočiau – tada mane reikėtų į ligoninę uždaryti. (Juokiasi.) Man tiesiog įdomu, kodėl kai kurie kolegos pasirinko tokį kelią. Kartais žiūriu į žmogų, norintį tapti artistu, ir galvoju, kad talentą jis turi, bet pagal savo mąstymą, pasaulėžiūrą, vertybių sistemą geriau eitų kuo nors kitu užsiimti. Tiesiog bus veltui sugaištas laikas.

Išduokite, kokia nuotaika tvyro per paskutines jūsų repeticijas?

Mūsų nuotaika puiki, man buvo net truputį baisu. Sėdime su Vaidu ir aš sakau: „Klausyk, čia kažkas negerai – ramybė bjauri, jokio nervo nėra. Jis irgi sako: „Man irgi kažko ramu.“ Tai va – kuo čia mums baigsis, pamatysime per premjerą. (Nusijuokia.)