A.Mamontovas Zambijoje viešėjo pakviestas organizacijos „Gelbėkit vaikus“ – kartu su savanoriais dainininkas lankėsi vietinių šeimose, stebėjo, kaip gyvena ir su kokiomis problemomis susiduria juodojo žemyno vaikai. Pasak atlikėjo, nors ir kovodami su didžiuliu skurdu, badu ir ligomis, vietos žmonės nepraranda optimizmo.
„Tai neįtikėtina patirtis, ji išties praturtino ir davė labai daug. Tame kontinente gaunama tai, ko kitur negalima rasti“, – patikino A.Mamontovas.
 |
| A.Mamontovą stebino Zambijos gyventojų optimizmas |
Dainininkas teigė, kad Zambija yra rami šalis, todėl patekti į pavojingas situacijas jam neteko. Vienintelė atsargumo priemonė, kurios teko imtis muzikantui – tai ypatingas dėmesys savai sveikatai: prieš kelionę A.Mamontovui teko skiepytis nuo hepatito, difterijos, šiltinės, geltonojo drugio ir kitų ligų, nuolat gerti antimaliarines tabletes.
Nepagražintą Zambijos vaizdą išvydęs A.Mamontovas viešnagės metu atrado laiko kūrybai – kartu su žymiu vietos atlikėju Maiko Zulu jis įrašė bendrą dainą ir nufilmavo vaizdo klipą, kurį netrukus bus galima išvysti internete.
„Gatvės muzikos dienos“ organizatorius šalyje išvydo ir gausiai turistų lankomą objektą – Viktorijos krioklius. Šie 108 metrų aukščio ir 1,7 km pločio kriokliai laikomi pačiais didžiausiais pasaulyje.
„Ne veltui tai yra vienas iš septynių gamtos stebuklų – įspūdis yra pritrenkiantis. Vien jo išmatavimai yra įspūdingi, o kai mačiau tą krentančią vandens sieną, jaučiausi lyg būdamas prie Didžiojo kanjono – užplūdo labai panašus jausmas“, – teigė A.Mamontovas.
Matėme du tėvų paliktus vaikus: vienas šešerių metų prižiūri kitą, dvejų metų vaiką. Abu – purvini, nevalgę, sutinusiais pilvais nuo bado. Tai ne šokiruoja. Tai liūdina ir taip neturėtų būti.
– Kokį įspūdį jums paliko Zambija?
– Lankėmės kaimuose, kurie yra toli nuo miesto, toli nuo civilizacijos, kiekvieną dieną važiuodavome keliasdešimt kilometrų į savaną ir buvome tokiose vietose, kuriose vietiniai pirmą kartą matė baltaodį žmogų. Tai buvo tikrai labai įdomi patirtis. Pamačiau tikrą gyvenimą, tikrą vaizdą, o ne tai, ką šalyje mato turistai. Pavyzdžiui, matėme du tėvų paliktus vaikus: vienas šešerių metų prižiūri kitą, dvejų metų vaiką. Abu – purvini, nevalgę, sutinusiais pilvais nuo bado. Tai ne šokiruoja. Tai liūdina ir taip neturėtų būti.
Nors aplink buvo daug liūdnų vaizdų, bet buvo dalykų, kurie tai atsvėrė: žmonės yra labai draugiški, spinduliuoja džiaugsmu, juokiasi, šypsosi, dainuoja, šoka... Tuomet ir visas tas skurdas atrodo šiek tiek kitaip. Lankydamasis Zambijoje aš gavau labai didelę dozę gyvenimo džiaugsmo.
– Kaip manote, iš ko Afrikos žmonės semiasi to optimizmo?
– Optimizmas – jų gyvenimo dalis. Jie yra gamtos vaikai. Sakoma, kad Zambija yra draugiškiausia Afrikos šalis ir tai tiesa, nes vietos žmonės nuolat juokauja, rodo dėmesį ir man dėl to liko labai geras, šviesus įspūdis. Žmonės yra įspūdingiausia ir įdomiausia Afrikos dalis.
– Kokios problemos Zambijoje yra opiausios?
– Pagrindinės problemos šalyje susijusios su medikamentais, švariu vandeniu ir švietimu – šių dalykų Zambijoje trūksta labiausiai. Jiems trūksta žinių, kaip sumažinti mirtingumą, nes Zambijoje yra 12 tūkstančių gyventojų, iš kurių pusė – vaikai. Vaikų iki 5 metų amžiaus mirtingumas yra ypatingai didžiulis dėl įvairiausių traumų gimdymo metu, dėl medikamentų ir higienos trūkumo. Bakterijos ir mikrobai dėl šilumos ten veisiasi daug greičiau, nei pas mus.
Jei galėtume surinkti tiek pinigų, kad už juos nupirktume 60 dviračių savanoriams, tai jie greičiau galėtų pasiekti sergančius ir kenčiančius žmones. Tie 60 dviračių galėtų išgelbėti bent šimtą gyvybių.
– Kaip realiai galime padėti Zambijos žmonėms?
– Neužtenka vien jiems atvežti maisto – tai nieko neišspręs. Mirtingumą sumažinti gali koordinuoti veiksmai. „Gelbėkit vaikus“ atstovai vykdo programą, šviečia gyventojus, apmoko vietinius žmones, kurie tampa savanoriais, išmoksta suteikti minimalią medicinos pagalbą, išmoksta atpažinti ligas. Tame rajone, kuriame mes svečiavomės, yra 60 savanorių, kurie vaikšto iš kaimo į kaimą, prižiūri vaikus, užsiima jų gydymu – bet jie kartais nespėja nuvykti ten, kur reikalinga pagalba – atstumai dideli, gyvenvietes skiria 10–15 kilometrų, pėsčiomis nueiti tiek sudėtinga. Mes pagalvojome, kad jei galėtume surinkti tiek pinigų, kad už juos nupirktume 60 dviračių savanoriams, tai jie greičiau galėtų pasiekti sergančius ir kenčiančius žmones. Tie 60 dviračių galėtų išgelbėti bent šimtą gyvybių. Tiek dviračių Zambijoje kainuotų visai nedaug – apie 12 tūkst. litų. Aš tikiu, kad mes tikrai tiek surinksime. Jiems tai būtų didžiulė pagalba.
– Kur norintys paaukoti lietuviai turėtų kreiptis?
– Netrukus internete ir televizijoje pasirodys „Gelbėkit vaikus“ akcija, apie tai bus išplatintas išsamus pranešimas spaudai. Ta proga TV3 eteryje vasaros pabaigoje bus parodytas Audrės ir Gintaro Kudabų dokumentinis filmas apie Zambijos vaikų gyvenimą. Filmo garso takeliui turiu kelias muzikines idėjas.
– Ką atsakytumėte visiems piktiems komentatoriams, patariantiems pirmiausia pasirūpinti Lietuvos vaikais?
– Visus kviečiu apsilankyti puslapyje www.gelbekitvaikus.lt ir pasidomėti, kuo būtų galima padėti ir Lietuvos vaikams.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./A.Mamontovas prie Viktorijos krioklių |
