Ar mokame juoktis?

Violeta Mičiulienė

Violeta Mičiulienė: „Humoro jausmo išsiugdyti neįmanoma“

Violeta Mičiulienė, visiems geriau pažįstama Stefutės ar tetulės Jadvygos vardais, yra tikras vaikščiojantis geros nuotaikos užtaisas, bet net šiai linksmų plaučių moteriškaitei ne visada pavyksta prajuokinti žmones. „Kalbant apie lietuvišką humoro jausmą, matau, kad padėtis gana kebli. Lietuviškos pokštų tradicijos yra stačiokiškos ir kaimiškos, – mano moteris. – Nuo seno lietuviui juokingiausia buvo iškrėsti kam nors kokią šunybę ir iš to skaniai pasijuokti. Laimė, kadaise į vadinamąjį lietuvišką humorą įsiliejo subtilus rusiškasis ir viską pakreipė gana gera linkme.“
Visgi prajuokinti lietuvį gana sudėtinga. Ypač pastaruoju metu, kai vyresnioji karta mėgsta rusiškus pokštus ir anekdotus, o jaunesnioji linksta prie amerikietiškojo humoro. „Pajuokausi rusiškai – juoksis vyresnio amžiaus žmonės, amerikietiškai – jaunimas, bet niekada nesijuoks visi vienu metu. Na, nebent degtų kaimyno tvartas, – juokiasi V. Mičiulienė. – Keisčiausia, jog vaikščiodami kaip džiovinta slyva susiraukusiais veidais, lietuvaičiai tikisi, kad nuo jų pesimizmo, skundų ir amžinos raudos kažkas pasikeis. Nė velnio. Nuo to neatsiras nei daugiau sveikatos, nei laimės, nei pinigų. Iš prigimties esu optimistė. Man smagu, kad dar kažką galiu užkrėsti optimizmu, nes žinau, kad geriausias depresijos priešnuodis – humoras ir gebėjimas pasijuokti iš savęs. Tikrai veiksminga. Esu gyvas pavyzdys, kad net ir tokiai apvalių formų moteriškei, kurią gyvenimas vėto ir mėto, galima jaustis laimingai. Viską lemia požiūris. Tad juokimės, mielieji tautiečiai, ir dienos prašviesės.“

Raimondas Šilanskas

Raimondas Šilanskas: „Humoro jausmu apdovanotas ne kiekvienas“

Anekdotų karalių karalius Raimondas Šilanskas, garsėjantis ne tik kaip humoristas, bet ir kaip nepamainomas piršlys, mano, kad anekdotu galima prajuokinti visus žmones, išskyrus, žinoma, tuos, kurie neturi humoro jausmo. Tie, kurie jį turi, pasak humoristo, skirstomi į tam tikrus tipus pagal mėgstamus anekdotus. „Skirtingi žmonės mėgsta skirtingus anekdotus, atsižvelgiant į išsilavinimą, požiūrį į gyvenimą. Vieniems patinka intelektualūs, kai reikia pasukti galvą, kur čia šuo pakastas, kiti mėgsta „sukramtytus” anekdotus. Pavyzdžiui, provincijoje nesijuokia iš intelektualių, kuriuos dar vadinu angliškais. Ten daug kam juokingiausi anekdotai apie tai, kas žemiau bambos, – vardija R. Šilanskas. – Apskritai lietuviškas humoras yra gana tiesmukas, šiurkštokas. Humoristui svarbiausia mokėti tinkamai papasakoti bet kokį anekdotą. Tinkami gestai ir mimika sustiprina pasakojimo efektą ir padeda lengviau pagauti „bajerį“. Pavyzdžiui, pasakodamas anekdotą apie bobutę, tampu bobute, apie Petriuką – Petriuku. Ne anekdoto turinys svarbiausia, bet tai, kaip jis perteikiamas.“
Per kelių dešimtmečių humoristo karjerą R. Šilanskui yra pasitaikę ir nemalonių akimirkų. „Yra tekę patirti, ką reiškia, kai papasakoji anekdotą, o salėje – mirtina tyla. Jausmas ne pats geriausias... Turi staiga pakeisti temą ir bandyti iš naujo rasti priėjimą prie auditorijos. Nemanau, kad prajuokinti lietuvį sudėtinga, reikia tik tinkamo momento ir pokšto“, – neabejoja tituluotas anekdotų karalius.

Vitalijus Cololo: „Lietuviai turi puikų humoro jausmą“

Aktorius Vitalijus Cololo, TV ekranuose skirtingais personažais linksminantis tautą, įsitikinęs, kad lietuviai tikrai turi humoro jausmą. „Tie, kurie neturi humoro jausmo, jau seniai išvyko gyventi į Angliją, Airiją ar Ameriką. Tie, kurie pasilikome ir čia mėginame gyventi, išsiskiriame nepaprastai ištobulintu humoro jausmu. O Seime kokie humoro virtuozai, o tie, kurie jų klauso... Gražu žiūrėti, kaip mokame juokauti, – sarkazmu trykšta humoristas. – Bėda tik ta, kad visas humoras kyla būtent iš bėdų, skausmų ir nelaimių. Prisiminkime pačią humoro pradžią. Parkrito Charlie Chaplinas, užsigavo žmogelis, jam smarkiai skaudėjo, o visi puolė kvatoti... Gaila, kad nemokame juoktis iš to, kas gražu, gera ir išties nuoširdžiai džiugina.“
Pats Vitalijus ne tik dirbdamas darbą pokštų ir linksmybių kupinoje laidoje „Oplia“ stengiasi padovanoti žmonėms geros nuotaikos užtaisą. „Eidamas gatve visada šypsausi, juokauju ir juokiuosi, pastebiu, kad į mane pažvelgę žmonės užsikrečia ta pačia gera nuotaika. Smagu paprasčiausiai eiti atsipalaidavus gatve ir dovanoti žmonėms šypsenas. Galėtume dažniau vieni kitiems padaryti ką nors gera ir smagaus, bent šiek tiek praskaidrintume pilką kasdienybę“, – linki V. Cololo.

Giedrius Savickas

Giedrius Savickas: „Nereikia stengtis juokinti“

Aktorius Giedrius Savickas su būriu kitų talentingų aktorių lietuviškai TV pateikė savito naujo humoro rūšį. Giedriuko, nuolat pametančio draugą, personažą laidoje „Dar pažiūrėsim“ kuriantis aktorius mano, kad lietuvių humoras gana savotiškas. Vieni suvokia ir supranta subtilesnius juokus, kitiems tereikia nešvankių anekdotų apie „antrą galą“. „Gaila, kad neturime jokių humoro tradicijų. Na, išskyrus tą „linksmybę“, kai dega kaimyno tvartas... Paguoda bent tokia, kad vienu metu gavome gerą dozę subtilaus humoro iš rusiškos literatūros ir kino. Vien ko vertas filmas „Dvylika kėdžių“ – dvylika balų. Deja, dabar jau tik maža dalis lietuvių pasidžiaugtų tokio lygio komedijomis. Kažkodėl visiems norisi to primityvumo, laidų, kuriose paprasčiausiai suvaidinami anekdotai. Tiesiog negaliu pakęsti“, – sako G. Savickas. Aktoriaus manymu, specialios pastangos ką nors prajuokinti yra apgailėtinos ir dažniau visiškai beviltiškos. „Gyvenime natūraliai tiek daug situacijų, kurios baigiasi nuoširdžiu juoku, kam dar jas „lipdyti“ per prievartą? Juk kaip stebuklinga juoktis, kai net pats gerai nesuvoki, kas sukėlė tokią reakciją. Kam specialiai pradėti pokalbį „nori papasakosiu anekdotą“ ir nuteikti pašnekovą, kad jis tuoj privalės juoktis? Tai nenatūralu ir visai nelinksma. Tiesiog elkimės natūraliai, juk iš tikro, nesuvaidinto gyvenimo ir gimsta patys geriausi ir linksmiausi pokštai“, – mano G. Savickas.

Justinas Jankevičius

Justinas Jankevičius: „Mes esame linksma tauta“

Humoristas Justinas Jankevičius į Lietuvos komikų padangės viršūnę šovė it strėlė. Užteko vaikinui kelis savos kūrybos pokštus papasakoti „Humoro klube“, ir susikūrė savitas „justiniško“ humoro gerbėjų klubas. Ką apie lietuvių gebėjimo juoktis ypatumus mano pats šmaikštuolis? „Nors geriausiai statistinį lietuvį, ko gero, įkūnija rūpintojėlis, kurį kadaise nukabinome nuo kryžiaus ir pasodinome ant kelmelio dūmoti apie niūrias valstiečio gyvenimo realijas, saikingai pasijuokti mes mėgstame, – mano humoristas. – Tiesa, yra daug temų, kuriomis juokauti kol kas vengiame. Matyt, vis prisimename liūdnąjį rūpintojėlį ir „Sveikų Marijų“ tiradą, kurią turėsime išberti, klausykloje užsiminus apie juoką iš kito žmogaus nelaimės...“
Juokauti visur ir visada mėgstantis Justinas Jankevičius įsitikinęs, kad lietuviai turi puikų humoro jausmą, bet jį parodo tik tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku. „Iš esmės esame linksma tauta, bet tik su savais ir tarp savų. Nesame mėgėjai išsišokti, nes dažnai dar bijome, kad iš mūsų bus pasijuokta. Va, čia ir yra pagrindinė klaida, kuri verčia stumti dienas niūriai. Pirmiausia reikia mokėti pasijuokti iš savęs, tada ir kitiems krėsdamas pokštus neatrodysi kvailai“, – teigia J. Jankevičius.

Specialisto komentaras
Psichoanalitikas Olegas Lapinas

Psichoanalitikas įsitikinęs, kad klaidinga yra lietuvių humoro jausmą laikyti išskritinai blogu, palyginti su kitomis šalimis. „Kaip ir visur, mūsuose vieni žmonės turi humoro jausmą, kiti neturi. Vienų humoro jausmas yra subtilus, kitų – šiurkštus. Taip esti kiekvienoje šalyje, tik pas mus net patys humoristai susidarę tokią nuomonę, kad subtilių juokų niekas nesupras, ir net nesistengia jų pasakoti, – nuomonę dėsto specialistas. – Gaila, kad televizijos, laikraščių, interneto portalų redaktoriai taip pataikauja daugumai ir apskritai į viešą erdvę nėra linkę „praleisti“ kitokio humoro. Manau, nustebtume pamatę, kokiai daugybei žmonių jau įgriso lėkšti ir primityvūs juokeliai.“
Pasak O. Lapino juoktis kiekvienam žmogui yra būtina. „Humoras, juokas yra žmogaus pergalė prieš mirtį. Juk šiaip jokių galių neturime, esame priklausomi nuo aplinkybių ir visi vieną dieną baigsime mirtimi. O štai juokas yra ta psichologinė ir emocinė būklė, kai mes esame galingiausi ir pranašesni už visas lemtas aplinkybes, – teigia specialistas. – Tik ir paprastiems žmonėms, ir komikams derėtų įsisąmoninti, kad prajuokinti žmogų nėra kaip spragtelėti pirštais. Tam būtina palanki aplinka, psichologinė būsena ir net gera sveikata. Vyrai ir moterys taip pat juokiasi ne iš tų pačių dalykų ir ne tuo pačiu metu. Dailiosios lyties atstovėms būdingos emocijų bangos juokas–pyktis–ašaros ir vėl iš naujo. Todėl moterį prajuokinti pavyks tik tada, kai ji bus tam nusiteikusi, kitu atveju liksite tiesiog kvailio vietoje. O štai vyrams tereikia būti aplinkoje, kur jis jaučiasi gerbiamas ir jį prajuokinti bus labai lengva. Kartais mums visiems tereikai pirštą parodyti ir puolame kvatoti, tereikia išlaukti tinkamo momento.“

Pašnekovų anekdotai

Violeta Mačiulienė

Liūtas Karalius nusprendė priversti žvėris nebegerti. Per susirinkimą pranešė, kad kiekvienas pagautas neblaivus bus sudraskytas. Kitą dieną vaikštinėja liūtas mišku ir mato girtutėlį kiškį.
– „Ką sau leidi, žvairy?! Negirdėjai, kas nuo šiandien laukia girtuoklių?
– Girdėjau. Prisiekiu, šiandien negėriau nė lašo, čia dar nuo vakar...
– Na, žiūrėk, rytoj girtą pamatysiu – sudraskysiu.
Kitą dieną eina liūtas, žiūri – iš vandens kiškio ausys kyšo. Liūtas sučiupo ir ištraukė girtutėlį kiškį.
– Ar aš tau vakar nesakiau? Dabar tau galas!
– O kas tu išvis toks?
– Aš Liūtas Karalius – visų miško žvėrių ir paukščių valdovas.
– Tai ir keliauk pas savo žvėris ir paukščius, o mus, žuvis, palik ramybėje.

Raimondas Šilanskas

Sėdi trys bobutės ant suoliuko, žiūri, pro šalį eina kaimynas Antanas. Viena ir sako:
– Antanai, nori atspėsiu tikslų tavo amžių? Yra toks metodas. Bet tau reikia nusirengti nuogam.
Senukas galvoja: „Nedažnai moterys to prašo, bala nematė“ ir nusirengė.
– O dabar pašokinėk, Antanai.
Na, pašokinėja tas, paspyruokliuoja.
– Aštuoniasdešimt treji metai ir trys dienos, – sako bobulytė.
– Oho, žiūrėk tu man, net dienų tikslumu! Kaip tau pavyko?
– Taigi mes prieš tris dienas tavo gimtadienį šventėm, senas sklerotike...

Vitalijus Cololo

Lakūnas rengiasi paskutiniam skrydžiui savo gyvenime. Glostydamas ranka uniformą atsidūsta žmonai:
– Na ką, keliausiu. Paskutinį kartą paskraidysiu, o ryt jau į pensiją.
– Pasiimk ir mane kartu, juk aš niekada gyvenime neskraidžiau.
Vyras pamano „kodėl ne“? Lakūnas kaip visada daro mirties kilpas ir kitus akrobatinius triukus. Po skrydžio žmona, vežama greitosios pagalbos automobiliu kone be sąmonės, šiaip taip pralemena:
– Niekada negalvojau, kad tavo darbas toks sunkus. Kaip tu kasdien tai iškęsdavai...
– Nieko, dabar dar pasimylėsim, o paskui – į teatrą...

Giedrius Savickas

Sėdi Petriukas pamokoje svajingai pasirėmęs galvą. Mokytoja klausia:
– Petriuk, kiek bus dukart du?
– Ką?
– Petriuk, apie ką tu per pamokas galvoji?
– Apie mergas.
– Ir kodėl tu per pamokas galvoji apie mergas?!
– O todėl, kad aš visada apie jas galvoju...

Justinas Jankevičius

Kada Duncano Macleodo mama pirmą kartą suprato, kad jis yra nemirtingas? Po trečio aborto...

Olegas Lapinas

Žmogelį veda į kartuves mirties bausmei. Iš dangaus pasipila lietus. Pasmerktasis ir sako budeliui:
– Matai, kaip blogai diena prasideda...