Arina Borunova 20 metų scenoje

Keletas faktų

Gimė 1969 vasario 13 d. Kaune.
Mokslai: J. Gruodžio muzikos mokykloje mokėsi klasikinio dainavimo. Maskvos valstybiniame estrados meno institute studijuoja džiazo vokalą.
Veikla: muzikinės karjeros pradžią sieja su 1989 m., kai tapo pirmojo Lietuvoje bliuzo ir rokenrolo čempionato nugalėtoja. Dešimt metų dainavo grupėje „Veto Bank“. Iširus grupei, pradėjo solinę karjerą.
Apdovanojimai: net keturis kartus įvairiuose tarptautiniuose muzikos festivaliuose yra pelniusi didįjį prizą, 1993 m. per „Bravo“ muzikinius apdovanojimus išrinkta metų atlikėja, 1996 m. per „Radiocentro“ muzikinius apdovanojimus – geriausia atlikėja. 2000 m. tapo Pernu „Vienos dainos“ konkurso nugalėtoja ir kt.
Diskografija:  yra išleidusi 4 albumus ir 10 mišrių su užsienio atlikėjais.
Šeiminė padėtis: netekėjusi. Turi sūnų Martyną (18 m.).

Kokie pojūčiai apėmė po jubiliejinio koncerto?

Geras jausmas. Buvo smagu. Tas kelias valandas jaučiausi kaip namuose. Nors koncertavau sirgdama, džiaugiuosi, kad draugų neįbaugino siautėjantis gripas ir susirinko daug žmonių. Nė vieno nepastebėjau su apsauginėmis kaukėmis! Ir aš be jos išsiverčiau (juokiasi). Aišku, saugotis reikia, bet, manau, kad visos tos kalbos – išpūstas reikalas. Visais laikais žmonės sirgo gripu...

Scenoje jaučiatės kaip namuose?

Taip. Man patinka dainuoti, pažadu dar nepalikti scenos. Sakoma, reikia daryti tai, ką geriausiai išmanai. Norėčiau manyti, kad taip ir yra. Deja, tobulėjimui nėra ribų. Kuo gilyn, tuo miškas atrodo tamsesnis...

Draugai turbūt apipylė  dovanomis?

O taip, dovanų gavau labai daug. Pamenu, po koncerto sūnus vos jas sutalpino į automobilį. Vieni draugai padovanojo stalo dydžio tortą su mikrofonu. Paskui liepė prapjauti. O kai atpjoviau milžinišką gabalą nė nenutuokdama, kam jis teks, įdėjo man į lėkštę ir turėjau visą suvalgyti.

Bet juk dietos nesilaikote?..

Ne. Juokaudama sakau, kad man ir taip gerai – viską, ką turiu, nešioju su savimi ir dėl to nekeliu problemų. Aišku, nekemšu visko, bet ir gramais neseikėju. Galiu suvalgyti ir vieną, ir tris didžkukulius – tai lemia nuotaika. O ji neprognozuojama kaip orai (juokiasi). Tačiau reguliariai sportuoju.

Ką turėjote omenyje viename interviu sakydama, kad reikia apvainikuoti savo darbus, draugystę, gyvenimą?..

Tai ir turėjau omenyje. Reikia daug ką gerai permąstyti, sudėlioti taškus. Tik tam vis nerandu laiko. Planavau daug įdomių dalykų, turėjau kilnių idėjų, bet netikėtai atėjo sunkūs laikai, kurie sujaukė planus. Bet savo idėjų neišsižadėjau, joms dar ateis laikas.

Kokį pasiekimą įvardytumėte kaip jums svarbiausią?

Neskirstau pasiekimų, apdovanojimų į svarbius ar nesvarbius. Man svarbūs tik keli įvykiai, kurie visiškai pakeitė mano gyvenimą.

?..

Pirmasis, kurį prilyginčiau stebuklui, – sūnaus gimimas, o antrasis labai asmeniškas, jo tikrai nesakysiu.
Pamenu, gimus sūnui, atsirado daugiau atsakomybės. Tas žinojimas, kad turi rūpintis, ginti, saugoti, viską pakeičia. Brandina kaip asmenybę.

Kokia bliuzo karalienė Arina buvo prieš dvidešimt metų ir dabar?

Nemėgstu, kai mane vadina bliuzo karaliene. Kiek galima nešioti tą titulą? Kokia karalienė be karūnos (šypsosi).
Vertybės nepasikeitė, liko tos pačios. Kaip mylėjau, taip tebemyliu gyvenimą. Tik atsikračiau vienos bjaurios savybės – anksčiau buvau labai nepunktuali, dėl to kentėdavo aplinkiniai ir aš pati. Dabar, kad ir kaip keista, nekenčiu vėluojančiųjų. Daug smagiau gyventi, kai prižadi ir pažadą įvykdai, padarai viską laiku. Pastebėjau, kad kai pasikeičiau aš, į gera ėmė keistis ir pasaulis. 

Kokia tampate nulipusi nuo scenos?

Tie, kurie artimiau su manimi susipažįsta, dažnai prasitaria: „Iš pradžių mums atrodei raganų ragana.“ Iš tiesų esu visokia. Dažniau rami, tyli, nekalbi. Kartais iš manęs ir žodžio neišpeši. Tik visada su šypsena – ja apsiginklavusi einu per gyvenimą. Taip lengviau ir smagiau. Stengiuosi mąstyti pozityviai. Dažnai su savimi pasikalbu, įtikinu, kad neverta į širdį įsileisti neigiamų emocijų, kartėlio, nuoskaudų.

Lietuviams nebūdinga tokia nuoširdi šypsena, kuri nedingsta nuo jūsų veido...

Nemanau, kad visi lietuviai surūgėliai. Yra daug linksmų ir gerų žmonių, kuriems pastipusi kaimyno karvė nėra gera žinia. Gal šypseną ir temperamentą paveldėjau iš mamos, ji buvo ukrainietė, o tėtis – rusas.  

Per dvidešimt metų daug pasiekėte, esate talentinga atlikėja. Turite teisę ir išpuikti...

Man atrodo, kad žvaigždžių liga nesirgau, bet to reikėtų paklausti aplinkinių. Kai atsisakau su kuo nors per vakarėlį išgerti, man dažnai lepteli: „Tu visai sužvaigždėjai.“ Kiekvienas žiūrime iš savo varpinės.