Asmik Grigorian ir Irena Milkevičiūtė: mes – priešingybės!

Autorius: Dovilė Štuikienė / „Laima“

Gedimino Žilinsko nuotrauka / Irena Milkevičiūtė ir Asmik Grigorian

Didinti straipsnio tekstą Mažinti straipsnio tekstą

Abi – ryškios vokalo žvaigždės. Abi – sopranai. Mama Irena Milkevičiūtė ir dukra Asmik Grigorian – skirtingų kartų dainininkės. Maištinga ir ekspresyvi Asmik, mamos vadinama Asta, ir santūri, inteligentiška Irena kalba apie savo pasaulius, kuriuose vis dėlto yra sąlyčio taškų.

Kuo esate panašios?

Irena: Kartą jos paklausiau: „Ką, Astule, veiktum be dainavimo?“ Ji atsakė: „Neįsivaizduoju.“ Aš taip pat. Jaučiu, kad ji irgi turi daug gailestingumo, nuoširdumo. Aš vaikystėje bendravau tik su berniukais ir dargi jiems vadovavau – mergaitės man atrodė per lėtos. Buvau smarki! Kaip mano dukra paauglystėje. Bet atvykusi iš kaimo į miestą užsidariau. Pats gyvenimas išmokė drausmės, santūrumo. Asta impulsyvesnė, turinti labai daug vidinės ekspresijos, ugnies. Jai buvo sunku ilgas valandas sėdėti prie instrumento muzikos mokykloje. Ir ji vėliau tą mokyklą metė! Smarkiai neišgyvenau: žinojau, kad devynerius metus jau pasimokė – turi gerus pagrindus.

Asmik: Tų panašumų sunku surasti – manau, esame radikaliai skirtingos. Skiriasi mūsų požiūriai į pasaulį.

Buvote ir likote maištininkė?

Asmik: Ko gero – taip! Paauglystėje su mama nuolat ginčydavomės. Vienu metu, pamenu, nelabai norėdavo manęs iki vėlumos išleisti, būdavo liepiama namo devintą grįžti... Dažniausiai neklausydavau (juokiasi). M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje daug mokytojų stengėsi mane suvaldyti. Ta įstaiga man nekelia sentimentų. Per dešimt metrų pastebiu žmogų, ją baigusį... Tai tarsi antspaudas kaktoje. Iš esmės ten turėtų būti skatinamas individualumas, bet kai mokiausi, jaučiausi kaip kariuomenėje. Blogąja prasme. Mat jei esi nors kiek spalvotas, o ne pilkas, ten tau – galas. Kai nusibodo maištauti – tiesiog išėjau.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jūsų vokalo mokytoja buvo mama. Sudėtinga situacija?

Asmik: Gana sudėtinga. Aš ją be galo vertinu kaip profesionalę, yra daugybė dalykų, kurių iš jos iki šiol tebesimokau, bet skyrėsi ir skiriasi mūsų požiūriai į operą, muzikinės pažiūros. Nesame iš tų žmonių, kurie bando kažką vienas kitam įrodyti, tiesiog būdavo taip, kad arba ji išeidavo iš paskaitos, arba aš...

Asmik dabar – pats skrydžio metas: visur kviečiama, visų norima...

Asmik: Toks gyvenimas, kai mažai miegu, vėlai grįžtu, kai žvėriškai daug dirbu, nėra šventė – pavargstu.

Asmik, operos dainininkai teigia, kad turi laikytis itin griežto režimo. Tiesa? Bet turbūt leidžiate sau pavakaroti su draugais ar nueiti į klubą?

Asmik: Tikra tiesa! Nesuprantu, kam ir dėl ko reikėtų sėdėti vien užsidarius namie. Vyresnė ir jaunesnė operos dainininkų kartos labai skiriasi. Dabar mums keliami visai kitokie reikalavimai. Anuomet reikėdavo tik gerai išsimiegoti, ateiti ir padainuoti. Vaidmenį galėjai rengti visą mėnesį. Dabar turi būti universalus: šokti, bėgioti, kaboti žemyn galva, dainuoti, visada būti geros formos ir gerai atrodyti. Turi būti geras aktorius ir įdomi asmenybė. O kad toks būtum, privalai domėtis kuo nors daugiau, ne tik opera.