Duonos kąsnio beprašant...

Nijolė Pareigytė: „Niekada nemaniau, kad būti benamiu taip sunku“

„69 danguje“ narei Nijolei Pareigytei pirmajai teko dalyvauti laidoje „Turtuoliai – vargšai“ ir trumpam tapti bename. Šis projektas pareikalavo daugiau, nei dainininkė tikėjosi – buvo labai sunku pakeitus išvaizdą prašyti išmaldos. „Niekada neįsivaizdavau, kad gatvėje gyventi taip sunku, nepakeliama gėda tiesti ranką ir maldauti pinigų ar maisto. O jei nemaldausi, būsi nevalgęs. Kad ir kaip baisu, suvokiu: nežinia, kas gali atsitikti rytoj. Išsižadėti elgetos dalios negalima“, – įsitikinusi dainininkė.

Gal dėl šios priežasties Nijolė visada buvo dosni benamiams ir jų neignoravo. „Jei gali, privalai dalytis, ištiesti pagalbos ranką. Niekada nežinai, kada tau pačiam prireiks pagalbos. Dievulis viską mato, gal kada nors man padės žmogus, kuriam aš buvau gera? – svarsto atlikėja. – Suprantu, kad žmonės gyvendami gatvėje kartais užsidirba gal net daugiau nei nuo ryto iki vakaro plušantys biure, bet aš taip negalėčiau. Net ir sunkiausias fizinis ar protinis darbas būtų lengvesnis nei tūnoti gatvėje ištiesta ranka.“

Gediminas Jaunius: „Po projekto dosnesnis netapau“

Gediminas Jaunius

TV laidų vedėjas ir prodiuseris Gediminas Jaunius, dalyvavęs socialiniame projekte „Turtuoliai – vargšai“ ir dieną praleidęs benamio kailyje, tvirtina nepradėjęs dalyti pinigų į kairę ir dešinę.

„Ir anksčiau aukodavau prašantiesiems išmaldos. Tiesa, ne visiems. Turiu keletą favoritų, prie kurių prisidėjo ir laidoje filmuotas Kapitonas, – pasakoja. – Juos sutikęs visada praveriu piniginę ir atiduodu smulkius pinigus. Patyręs, ką reiškia sėdėti ant šaligatvio ir jaustis nematomam, pakeičiau požiūrį į benamius. Nepraeinu pro juos kaip pro tuščią vietą, visada pastebiu, nenusuku akių ir nesprunku pabrukęs uodegą.“

Gediminas Jaunius pasakojo, kad pats baisiausias dalykas jam, vienadieniam elgetai, ir buvęs žmonių abejingumas. „Juk tu gali į gatvę išeiti prispaustas ligos, o kai praeiviams esi tuščia, pasibjaurėjimą kelianti būtybė, nieko gera nesitikėk. Deja, ir „likimo draugai“, kiti benamiai, pagelbėti neketina, – kraupiais prisiminimais dalijasi prodiuseris. – Naujam elgetai vietiniai benamiai ne tik neleis sėdėti „jų vietoje“, bet ir grasins susidoroti.

Jau buvau pasirengęs bet kurią akimirką užsidengti veidą, nes iš jų gali tikėtis visko: ir peilio į paširdžius, ir spyrio į galvą. Siaubinga patirtis, bet aš ją labai vertinu. Dabar kitaip žiūriu į žmones ir tarpusavio santykius.“

Arminas Lydeka: „Ši patirtis mane siaubingai sukrėtė“

Arminas Lydeka

Politologui ir etiketo žinovui Arminui Lydekai niekada nė netoptelėjo, jog kada nors teks pabūti benamio kailyje. „Jau vykdamas filmuotis tyliai sau galvojau: prisidirbau. Mokiau žmones, kokiu peiliu ar šakute naudotis, o pats dabar pabūsiu tarp tų, kurie net ir duonos neturi ir nakvoja čia pat gatvėje po atviru dangumi. Atvirai kalbant, buvo baisoka, – prisipažįsta. – Išlikti, kai reikia kovoti ne tik dėl maisto, bet ir dėl vietos po saule, beveik neįmanoma. Niekada nepamiršiu, kokių kraupių išgyvenimų patyriau. Nors tas vaidmuo tebuvo vienadienis, įstrigo visam gyvenimui.“

Politikas atskleidė, kad net nusivalęs grimą ir grįžęs į namus dar ilgai negalėjo atsigauti. „Neslėpsiu – kankino nemiga. Kad ir kiek pinigų būčiau surinkęs tą dieną, jie neatpirktų nė sekundės to pažeminimo ir gėdos, kurią patyriau. Neįsivaizduoju, kaip žmonės gali taip gyventi! Dėkoju likimui už viską, ką turiu. Esu labai laimingas žmogus“, – teigia A. Lydeka.

Arūnas Valinskas: „Kiekvienam politikui tokia patirtis naudinga“

Arūnas Valinskas

Politikui Arūnui Valinskui, dvidešimtmetį besisukiojusiam pramogų verslo pasaulyje, ne kartą teko persikūnyti į skirtingus personažus, tačiau patirtį projekte „Turtuoliai – vargšai“ jis laikantis ypatinga.

„Ne kartą mačiau prie prekybos centrų besitrainiojančius purvinus vaikus, prašančius išmaldos, pinigėlių maistui. Visada pasiūlęs drauge nueiti ir nupirkti produktų būni pasiųstas velniop. Iš tiesų jiems patiems ar jų tėvams reikalingi pinigai svaigalams, – pasakoja A. Valinskas. – Deja, taip pat žmonės galvojo ir apie mane, persirengusį valkata. Nusuka akis, nemato, paspartina žingsnį, dažnas ir savo nuomonę apie tokius visuomenės parazitus išsako. Žiauru.“

Politikas teigė, kad benamiams kuistis po konteinerius ir prašyti išmaldos nelengva, bet prie visko galima priprasti ir išgyventi. „Žinau, ką reiškia gyventi nuo algos iki algos, žinau, ką reiškia gyventi savaitę už dvidešimt kapeikų... Niekada nemaniau, kad pinigais lyja. Juos reikia uždirbti ir norint gyventi normaliai labai sunkiai „arti“, – tvirtina A. Valinskas. – Dalyvaudamas projekte suvokiau, kad kiekvienam politikui būtų naudinga bent valandą pagyventi benamio kailyje. Gal tada būtų priimama mažiau įstatymų, kurie tokius verčia būti normalius žmones...“

Karina Krysko ir Saulius Skambinas: „Išgyventi gatvėje nepaprasta“

K. Krysko ir S. Skambinas

„Turtuoliai – vargšai“ socialiniame eksperimente dalyvavo ir sužadėtiniai Karina Krysko ir Saulius Skambinas. Pora nutraukė atostogas pajūryje ir atskubėjusi į filmavimą juokavo, kad praleis nepaprastų įspūdžių kupiną dieną, bet geras ūpas greitai išgaravo.

„Niekada nemaniau, kad bus taip nemalonu. Jei kas nors mano, kad valkatauti yra labai paprasta, siaubingai klysta. Išgyventi neturint pastogės, maisto ir vandens, beprotiškai sunku. Nekalbu apie tai, kad vargetai, net ir surinkusiam nemažą sumą pinigų, kavinės durys visada užtrenkiamos prieš nosį. Išstumia lauk padavėjos, nors jie galėtų susimokėti. Mūsų visuomenė labai netolerantiška, – teigia dainininkė. – Mes ir patys į elgetas gatvėse visada žiūrėjome gana skeptiškai, nors kartais jiems ir paaukodavome.“

Sužadėtiniai džiaugiasi, kad tokių išgyvenimų galėjo patirti ne po vieną. „Dviese tikrai smagiau ir saugiau. Šį eksperimentą dar ilgai prisiminsime. Aš jį prisiminsiu ne tik dėl patirtos vargetos dalios, bet ir dėl stulbinamų Karinos pokyčių“, – šypteli Saulius Skambinas.

Specialisto komentaras
Vilniaus Socialinės paramos skyriaus vedėja Rasa Laiconienė

„Gatvėje žmonės neatsiranda savo noru. Paprastai tai lemia keletas skirtingų priežasčių, – aiškina specialistė. – Vieni žmonės patiria labai rimtų išgyvenimų, praranda turtą, darbą, būstą, kitus į gatvę išmeta artimieji. Treti turi labai menkai poreikių – patenkinti svaigalų ir kvaišalų priklausomybę. Tai jie puikiausiai gali padaryti gyvendami gatvėje. Visi benamiai gali atsitiesti ir grįžti iš visuomenės užribio į normalų gyvenimą, deja, ne visi to nori. Paprastai lengviau būna jauniems elgetoms. Jie ieškosi darbų, randa ir vėl įsikimba į gyvenimą. Pagyvenusiems dažniausiai pritrūksta drąsos, sveikatos ir jėgų.“

Sociologė R. Laiconienė perspėja, kad nepultume jų gailėti ir... šelpti. „Esu tos nuomonės, kad duodamas litą benamiui žmogus pririša jį prie gatvės. Žurnalistų atlikti tyrimai rodo, kad gatvėje per dieną galima susirinkti beveik šimtą litų. Tai kam žmogui ieškotis darbo? Apskritai dėl maisto ir drabužių benamiams pinigų prašyti tikrai nereikia. Yra vietų, kuriose dalijamas nemokamas valgis ir dėvėti drabužiai. Deja, išmaldos pinigai naudojami kitam tikslui – svaigintis. Užtat jie ir leidžia laiką gatvėje, nes taip patogiau. O štai pasiprašęs į nakvynės namus esi priverstas praustis, skalbtis, netgi darbo ieškotis. To daugelis benamių bijo kaip velnias kryžiaus.“