Edgaro Montvido gyvenimas – ant lagaminų

Linksmai nusiteikęs E.Montvidas juokavo, kad jis neva „įsiplieskusio“ kiaulių gripo nebijo. „Kilo panika, o kažkam galbūt tiesiog reikia vaistų parduoti. Kiekvienais metais būna gripas, toks laikas dabar. Bet žmonės per lengvai pasiduoda panikai“, – tvirtina jis.

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Liora Grodnikaitė ir Edgaras Montvidas

Kaip dažnai apsilankote Lietuvoje?

Į Lietuvą užsuku tikrai neretai, apie du tris kartus per metus. Šiemet ir kitąmet turiu nemažai renginių čia, pavasarį bus mano rečitalis, įvyks Gintaro Rinkevičiaus jubiliejinis koncertas, jame taip pat teks pasirodyti. Šįsyk atvažiavau į Vilnių specialiai tam, kad pasirodyčiau „Verteryje“, kuris bus rodomas gruodžio 3–5 dienomis. Po spektaklių Lietuvoje važiuoju į Prancūzija, kur praleisiu beveik visą sezoną, nes pirmas mano darbas bus Bordo nacionalinėje operoje. Vėliau važiuosiu į Leono nacionalinę operą. Visai netyčia taip susidėliojo, kad daug būsiu Prancūzijoje.

Į gimtinę sugrąžina tik bendradarbiavimas su Dalia Ibelhauptaite, ar užsukate tiesiog pailsėti?

Kai tik atvažiuoju, stengiuosi susitikti ir su draugais, ir su šeima. Galima sakyti, kad didžiąja dalimi sutinku imtis projektų tik dėl to, kad čia mano šeima, mano žiūrovai, gerbėjai. Finansinių paskatų grįžti į Lietuvą kaip ir nėra (šypsosi).

Kuo Londonas mielesnis už Vilnių?

Abu miestai labai skirtingi, kaip diena ir naktis. Vilnius turi kitokį žavesį, jis žymiai jaukesnis, mažesnis. Vilniuje tiek gyventojų, kiek Londone mano gatvėje ir jos apylinkėse. Londonas mane įtraukė, tačiau ten dabar praleidžiu visai nedaug laiko. Mano darbas yra visoje Europoje. Londone būnu gal ketvirtadalį, penktadalį metų.

Beje, dabar keliuosi į kitą gyvenamąją vietą ir, jei pavyks, su Dalia Ibelhauptaite būsime kaimynai. Radau „loftą“, manau, tai užkrečiamas dalykas (juokiasi). Bet tas persikraustymas toks įtemptas dalykas, daug streso, ypač todėl, kad daug tenka keliauti. Ten nėra rankpinigių sistemos – iki paskutinės akimirkos žmonės, kurie perka ar parduoda būstą, gali apsigalvoti. Mane ten laiko ir tai, kad Londonas – kultūros centras, juolab vis dar galiu lankytis „Covent garden“, ten naudotis instrumentais, klasėmis biblioteka, ten mano buvę mokytojai.

Kuo skiriasi operos mėgėjai ten ir čia?

Londone operos gerbėjai yra labiau išlepinti, nes čia suvažiuoja patys profesionaliausi atlikėjai. Klausytojai turi galimybę išgirsti pačius geriausius orkestrus, miuziklus, popatlikėjus, pamatyti parodas. Londone pasirodyti bet kokio žanro atlikėjui yra didžiulė privilegija, nes tada esi pastebimas. Kaip mes juokaujame, čia pakanka nusikosėti, žinoma, jei pavyksta tai padaryti scenoje (juokiasi). Kartais ir aš patenku į spaudą. Paskutiniai mano darbai buvo Škotijoje, į premjerą suvažiavo „Times“, „Guardian“, kita rimta spauda, kuri turi profesionalius teatro kritikus. Dabar atsiliepimai buvo geri.

Pradžioje, kai buvau visai nežinomas ir dvejus metus stažavausi Karališkoje operoje, kiekvienais metais vykdavo gala kocertas. Pamenu, po tų koncertų visus studentus gražiai „išskalbė“. Bet manau tai gerai, turint tokią profesiją turi užsiauginti storą odą, kad nepalūžtum.

Niekada nedainuosiu R.Wagnerio kūrinių, kur reikalingas galingas balsas ir dažniausiai pasirodo įspūdingo dydžio solistai.Anksčiau esate sakęs, jog su jūsų balsu sunku rasti darbo Lietuvoje. Kodėl?

Aš esu lyrinis tenoras. Ne kiekvienoje operoje tokiu balsu gali dainuoti. Pavyzdžiui, aš niekada nedainuosiu Richardo Wagnerio kūrinių, kur reikalingas galingas balsas ir dažniausiai pasirodo įspūdingo dydžio solistai (šypsosi). Į tokias operas net nepretenduoju. Lietuvos nacionalinio Operos ir baleto teatro kolektyvas buvo susiformavęs. Dabar yra daugiau naujų solistų, todėl atsirado tokios operos kaip „Meilės eleksyras“, kurios skirtos lengvesniam balsui. Dabar gaunu pasiūlymų atvažiuoti padainuoti, bet kai buvau studentas, to nebuvo.

Kaip manote, kokia ateitis laukia operos Lietuvoje?

Manau, prognozės labai optimistiškos. Operos žanras tapo populiarus. Kai buvau jaunesnis, jei būtų vykęs toks projektas kaip „Triumfo arka“, tikrai būčiau dalyvavęs. Tokios iniciatyvos pritraukia jaunų žiūrovų, kurie galbūt anksčiau opera ir nesidomėjo. Taip pat gerai, kad kuriasi nauji operos kolektyvai.

Koks jūsų mėgstamiausias vaidmuo?

Tai labai sudėtingas klausimas. Kai kuriu kiekvieną vaidmenį, atiduodu jam labai daug laiko, energijos, minčių ir jėgų. Negaliu lyginti Verterio ir Belmonte vaidmens W.A. Mozarto operoje „Pagrobimas iš Seralio“, kurį turiu dainuoti nuolat. Tai skirtinga muzika.

Mano širdžiai mielesnė „Verterio“ muzika, prancūziškas lyrizmas, melodramatizmas. Man patinka ir Giacomo Puccini kūryba, nors jo operose man dainuoti teko tik dusyk. Kiekvienas vaidmuo savitai mielas. Karjerą pradėjau Afredo vaidmeniu Giuseppe Verdi operoje „Traviata“, jis man daug reiškia. Verterio vaidmuo brangus tuo, kad jis yra mano brandos, kūrybinės patirties išbandymas, jis labai sudėtingas.

Kas yra jūsų įkvepėjai ?

Buvau susitikęs ir su Luciano Pavarotti, ir su Plácido Domingo, bet aš net nesvajoju apie karjerą kaip jų.Vokaline prasme klausausi daug 1960–1970 metų dainininkų įrašų. Tada dar nebuvo išvystytas įrašų gaminimas, balsai nebuvo tobulinami kompiuteriais, skambėjo natūraliai. Iš jų aš mokausi – atlikėjo profesija truputį papūgiška – turi mokytis iš geriausių juos atkartojant. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokiausi iš Virgilijaus Noreikos. Negali rankos įkišti į gerklę ir tas stygas „pamakaluot“, reikia klausyti ir mokytis.

Gyvenime turėjau galimybę susitikti ir su Luciano Pavarotti, ir su Plácido Domingo, bet aš net nesvajoju apie karjerą kaip jų. Tokie balsai yra unikalūs, jų vienetai. Tie žmonės įkvepia. Mane įkvėpė ir pirmasis mokytojas V.Noreika, juolab kad jis ir dabar puikiai dainuoja.

Kaip žmogų mane įkvepia daugybė dalykų – tai gali būti nauja paroda, filmas, spektaklis. Neužsidarau siaurame operos pasaulyje. Tai būtų nuodėmė gyvenant Londone, kur yra daugybė galimybių pamatyti kuo įvairiausių dalykų.

Koks jūsų, kaip atlikėjo, tikslas?

Kiekvieno dainininko tikslas, svajonė – užkopti į pagrindines operos scenas – į Niujorko Metropoliteno operą ar į Milano operos teatrą „La Scala“. Aš kasdien sistemingai dirbu, kuriu tuos vaidmenis, kurie tinka mano balsui, nesustoju vietoje ir žingsnis po žingsnio keliauju to didžiojo tikslo link.

Operos solisto gyvenimas gana suvaržytas pasirodymų ir repeticijų grafiko. Kaip leidžiate likusį laisvą laiką?

Mano laisvalaikis yra toks... nykokas. Statant operą mėnesį repetuoji, mėnesį vyksta spektakliai. Laisvo laiko yra, tačiau daugiausia gyvenu miestuose, kurie nėra mano namai, būnu tų miestų svečias. Apsiriboju tuo, kad esu turistas, apžiūriu miestą, bet tai, žinoma, pabosta. Aš nežaidžiu golfo, kaip daugelis. Neslidinėju, nes net sutartyse nurodoma, kad negalima, – su sulaužyta koja juk neisi į sceną.

Mano gyvenime atsirado naujų dalykų, kai įsigyjau vasarnamį Prancūzijoje. Pradėjau domėtis sodininkyste (juokiasi). Anksčiau krūmai tikrai manęs nedomino. Kitas naujas dalykas – valgio gaminimas. Netikėtai atradau galintis skaniai gaminti. O šiaip, dažniausiai laisvalaikiu susitinku su draugais, mėgstu pasportuoti, pakeliauti. Kelionės turbūt ir yra mėgstamiausios. Apsilankęs Indonezijoje „susirgau“ Azija, labai norėčiau ten grįžti, nuvykti į kokį Vietnamą, Honkongą. Į tas vietas, kur nėra operos teatrų, nėra europinės kultūros ir gali jaustis tarsi iškritęs iš mėnulio.