Edvardas Žičkus: vieną dieną tiesiog atsistojau ir išėjau į niekur (papildyta gegužės 29 d.)

Vardas, pavardė: Edvardas Žičkus.
Gimimo data, vieta: 1981 10 21, Šiauliai. 28 m.
Šeima, kurioje gimė: mama – Alvyra, tėtis – Kęstutis; turi brolį Laimoną (26).
Veikla: TV3 gyvenimo būdo laidos „Gyvenimas yra gražus“ prodiuseris; labdaros ir paramos fondo neįgaliems vaikams „Algojimas“ valdybos narys; kuria savo prodiuserinę kompaniją, kuri užsiims televizijos laidų, įvairių projektų kūrimu.

Asmeninio albumo nuotr./Edvardas Žičkus su Rusijos tenoru Nikolajumi Baskovu

Labai troškau visko išmokti

„Vaizdo studiją pradėjau lankyti nuo 13 metų. Iki šiol pamenu tą jausmą, kai man buvo liepta ką nors nufilmuoti, nors aš net žalio supratimo neturėjau, kaip tai daryti. Visiems peržiūrėjus mano sukurtą filmuką, raudonavau iš gėdos ir galvojau: „Kokia nesąmonė! Koks chaosas!“ Tąsyk studijos vadovė man pasakė: „Jei tik būsi kantrus ir turėsi noro, aš tave išmokysiu, kaip nebedaryti tokių nesąmonių.“ Žingsnis po žingsnio išmokau filmuoti“, – prisimena prodiuseris.
Po metų Edvardas pradėjo vesti moksleiviams skirtą laidą, o dar po dvejų sukūrė dokumentinį filmą apie beglobius vaikus, atradusius naujus namus užsieniečių šeimose.

Asmeninio albumo nuotr./Edvardas Žičkus su virtuvės šefu Jamie Oliveriu

„Baigęs 10 klasę, nuėjau į Šiaulių televiziją ir pasisiūliau padirbėti nemokamai – labai troškau visko išmokti. Netrukus tapau komandos nariu. Iš pradžių mane įdarbino operatoriumi, o po pusmečio jau buvau žinių korespondentas.
Vieną dieną nusprendžiau, kad to, ką darau, nepakanka. Pakėlęs telefono ragelį, paskambinau į LTV, pasiūliau jiems rengti reportažus iš Šiaulių. Tapau sporto apžvalgininku, mano reportažus transliuodavo legendinė laida „Krepšinio pasaulyje“, „Panorama“ ir „Labas rytas“.

Išplaukė į platesnius vandenis

Asmeninio albumo nuotr./Edvardas Žičkus su dainininku Borisu Moisejevu

Baigęs mokyklą, Edvardas ilgai nedvejojo – pasirinko žurnalistikos studijas. Deja, į nemokamą vietą nepateko. „Močiutė iš giminaičių pasiskolino pinigų, kad aš bent mėnesį galėčiau pragyventi ir susimokėti už mokslus. Atvykęs į Vilnių, kišenėje turėjau tik 80 litų – troleibuso bilietėliams ir makaronams.
Iškart ėmiau austi mintį, kaip man įsitvirtinti Vilniuje. Po penkių minučių pokalbio su regioninės televizijos vadovu jau turėjau darbą. Bėda, kad vis dar dirbau ir Šiauliuose – televizijoje vedžiau „Žinias“. Jaudinausi, kaip šią naujieną pranešti tėvams, kaip sureaguos darbdaviai. Žinių tarnybos vadovė Daiva, mano pirmoji mokytoja, nujautė, kad noriu jai pranešti svarbią naujieną. Ji tepasakė: „Niekada nestabdyk savęs. Plauk į platesnius vandenis.“

Asmeninio albumo nuotr./Edvardas Žičkus su grupės T.A.T.U. narėmis

Pietums – juoda duona ir kiaušinis

„Atsimenu, nekantriai laukiau pirmos algos, nes buvau iš visų, iš ko tik įmanoma, prisiskolinęs. Būdavo, mano draugė Gintarė sako: „Aš turiu penkis litus. Mums jų užteks porcijai kotletų ir stiklinei sulčių, tad draugiškai pasidalinsime per pusę.“ Neturėti ką valgyti man nėra naujiena. Mūsų šeimoje buvo toks metas, kai tėvai negaudavo atlyginimų. Išeidami į darbą, mums su broliu jie palikdavo dvi riekes juodos duonos ir vieną kiaušinį.
 

Kai dviem savaitėm turi tik 10 litų, skrupulingai planuoji, kaip juos išleisti. Iš darbo išėjęs vidurnaktį, per valandą pasiekdavau namus – neturėjau už ką išsikviesti taksi.

Asmeninio albumo nuotr./Edvardas Žičkus su dainininkais Filipu Kirkorovu ir Andželika Agurbaš

Gavęs pirmąjį atlyginimą – 900 litų – dalį nusiunčiau tėvams, atidaviau skolas, prisipirkau valgyti, įsigijau išsvajotus batus. Tuo metu man tai buvo didžiuliai pinigai“, – sako Edvardas.
Po pusės metų E. Žičkus jau vedė pokalbių laidą, tačiau vieną vakarą atsisėdęs pamąstė, kad ir šito jam nepakanka. „Tąsyk savo gyvenimo aprašymą išsiuntinėjau visiems televizijos laidų kūrėjams. Viena iš man atsakiusiųjų buvo Rūta Mikelkevičiūtė, pakvietusi mane į „Nuo... iki...“ komandą. Ten likau septyneriems metams. Tai buvo nuostabūs metai, puiki gyvenimo pamoka“, – šypsosi vaikinas.

„Televizija yra žaidimas. Šiandien tu ten esi, rytoj tau gali būti užvertos visos durys.“

Pasukau pačiu rizikingiausiu keliu

Vieną dieną, visų nuostabai, Edvardas pasakė: „Išeinu.“ Ir išėjo, kaip pats šiandien tvirtina, į niekur – turėjo tik krūvą idėjų ir norą dirbti. „Žinai, kaip ir šeimoje būna: atsibundi vieną rytą ir suvoki, kad atėjo metas kažką keisti, pasukti kitu keliu. Tai buvo vienas iš sunkiausių mano gyvenimo sprendimų, tačiau dėl jo niekada nesigailėjau, – paaiškina Edvardas. – Be abejo, buvo baisu, bet suvokiau – ant pečių turiu galvą, patirties, tad nepražūsiu. Kaipmat sulaukiau ne vieno darbo pasiūlymo, kai kurie iš jų buvo itin viliojantys: puikios karjeros perspektyvos, labai geras atlyginimas... Tačiau pasukau pačiu sunkiausiu, rizikingiausiu keliu – nusprendžiau kurti laidą. Ir neapsirikau! Man puikiai sekasi, subūriau profesionalią komandą. Tenka dirbti naktimis, savaitgaliais, bet visi suprantame, dėl ko tai darome – dėl bendro tikslo.
Mūsų komanda tokia jau yra – mes nemokame ilsėtis, todėl vasarą pristatysime itin karštą projektą, kurio dalyviai bus žmonės, užimantys aukštus postus, gaunantys dideles pajamas, pasiekę įspūdingų karjeros aukštumų, kuriuos beprotiškai sunku prikalbinti dalyvauti televizijos šou. Šis projektas mums yra didžiulis iššūkis“.
Kokia Edvardo sėkmės paslaptis? „Visada dirbau ir dabar dirbu beprotiškai daug. Jei turi galvą ant pečių, minčių, planų ir svajonių – galimybių visuomet atsiras. Tiesiog nereikia bijoti“, – sako jis.