Energingoji „Chorų karų“ generolė Rasa Stoškuvienė: „Žemaitiškas užsispyrimas – į naudą“

Veiklos nestokojanti moteris teigia, kad šiuo metu tenka suktis kaip voverei rate: skirti dėmesio savo šeimai – vyrui Kęstučiui, septynmečiui sūnui Tautvydui ir ketverių metukų dukrai Saulei, ruoštis paskaitoms, repetuoti su folkloro grupe bei rengtis televizijos šou.

Iš vienos pusės, blogai, kad dabar abu esame tame pačiame rate – šeima dvigubai kenčia, bet, iš kitos pusės, gerai, nes mes vienas kitą labai gerai suprantame.

– Kokios artimųjų, draugų reakcijos sulaukėte po pirmosios „Chorų karų“ laidos? Ar daug patarimų sulaukėte?

– Visi pasidžiaugė. Priekaištų visuomet turėtų būti ir kartais ant draugų tenka pykti, kad jie jų nesako (juokiasi). Dabar, kol įspūdis pirminis, visi patarimai švelnūs. Mes labai viliamės, kad į savaitės pabaigą mes išgirsime daugiau, kas buvo ne taip.

– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, dienotvarkė prasidėjus šiam projektui?

– Anksčiau gyvenome įtemptai, dabar gyvenam pertemptai. Žinojome, kur einame – tai atima daug laiko.

– Scenoje jums netrūksta energijos. Iš kur jos semiatės?

– Į tokį klausimą visada atsakau: reikia nuvažiuoti ir paklausti mano mamytės, kokį geno fondą ji sudėjo (juokiasi). Aš manau, kad jei žmogus tiki tuo, ką daro, tai tuomet visada užsikuria tas vidinis variklis. Scena man yra tokia vieta, kur aš jaučiuosi tikrai gerai.

– Sakoma, kad žemaičiai yra užsispyrę. Kaip manote, ar tai, kad esate žemaitė, jums ir jūsų chorui padės keliaujant į projekto finalą?

– Aš manyčiau, kad padės. Žemaitis – išskirtinė žmonių rūšis. Kartais tas žemaitiškas užsispyrimas būna kvailas ir ne visada aš jį pateisinu, bet kartais jis išeina į naudą. Stengsimės užbaigti arti vagą iki pabaigos.

– Ar jūs nebijote projekto metu užgriūsiančio didelio žiniasklaidos dėmesio?

– Aš to neieškau. Kiek bus laiko, tiek bendrausime su žiniasklaida, kas turės laiko – tas apie mus skaitys. Aš turiu daug veiklos, turiu vaikus, kuriais noriu ir privalau rūpintis. Be projekto, turiu dar ir darbą, todėl drįsčiau manyti, kad tas dėmesys manęs nevargins.

– Fotografai projekto metu jau gaudė pikantiškus kadrus – sukinio metu bekylantį sijoną...

Grupė „Kitava“

– Žinoma, žinoma (kvatojasi). Labai džiaugiuosi, kad bent kol kas viskas yra padorumo ribose, kad galiu eiti dirbti į gimnaziją ramia sąžine.

– Jūsų vadovaujama grupė „Kitava“ – „Saulės“ choro generolai. Ar jūsų vyras Kęstutis taip pat padeda chorui ruoštis projektui?

– Taip, padeda prodiusavimu ir viskuo kitu. Būtų kur kas sunkiau, jei vyras nebūtų buvęs įsuktas šitame reikale.

Iš vienos pusės, blogai, kad dabar abu esame tame pačiame rate – šeima dvigubai kenčia, bet, iš kitos pusės, gerai, nes mes vienas kitą labai gerai suprantame. Už tai, kad jaučiuosi laiminga, esu labai dėkinga savo vyrui.

– Kuo dar šiuo metu užsiimate be ruošimosi „Chorų karams“?

– Dirbu gimnazijoje, dirbu dėstytoja Šiaulių universitete Menų fakultete. Taip pat esu mama, esu žmona, esu namų šeimininkė. Na ir dabar ruošiu Šiaulių chorą projektui „Chorų karai“. Tiek daug tų pareigų (juokiasi).

– Ar jūs ir jūsų choras prisibijote komisijos narių? Ar tenka savo choro narius raminti prieš tiesioginį eterį?

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Šiaulių „Saulės“ choras ir jo vadovai grupė „Kitava“

– Ne, kol kas ne. Mums pasisekė visų pirma todėl, kad mūsų pradžia projekte buvo sėkminga. Mums daug patarimų davė tiek komisija, tiek režisieriai, tiek choreografai. Šis projektas – gražus muzikinis, meninis žaidimas, kuriame reikia retkarčiais pakovoti. Reikia sugebėti priimti kritiką ir iš jos mokytis. Aišku, visuomet bus visokių momentų, galbūt vienas kitas choro narys pajus kartėlį, bet kaip prancūzai sako, c'est la vie – toks gyvenimas!

– Kaip ir kada supratote, kad savo gyvenimą susiesite su muzika?

Pirminė nuostata, kad folkloras yra blogai, šiek tiek trukdo klausytis tokios muzikos.

– Gyvenau tokioje aplinkoje, kur muzikos – labai daug. Netgi muzikos mokyklą baigusi negalvojau, kad tuo užsiimsiu, aštuntoje klasėje netgi pasakiau, kad nieko bendro su muzika gyvenime neturėsiu. Po dvyliktos klasės kažkaip pavyko susieti studijas su muzika. Po to vis dar tuo netikėjau, o vėliau viskas išėjo savaime...

Galbūt tai lėmė genetika, net nežinau. Mano giminėje muzikalūs buvo ir tėvai, ir seneliai, ir dėdės. Manau, tai turėjo įtakos. Kad ir kiek nuo to bebėgtum – tokie dalykai vejasi visą laiką. Mane pavijo.

– Ar, jūsų manymu, dabar žmonės pakankamai domisi folkloru? Kodėl jums pačiai tokia muzika patinka?

– Man tokia muzika patinka dėl to, kad aš esu iš ten, kur jos buvo labai daug. Paprasčiausiai aš pati tuo tikiu. Gal nepopuliaru sakyti, bet aš esu lietuvė patriotė. Kartais yra per riebiai sakoma, kad niekam tokia muzika nereikalinga ir niekam ji nepatinka, tačiau kuomet tenka koncertuoti su „Kitava“, pastebiu, kad yra kitaip. Pirminė nuostata, kad folkloras yra blogai, šiek tiek trukdo klausytis tokios muzikos. Jeigu tokią muziką pateikiame tinkama forma, ji nėra atgrasi ir niekas jos nesibaido. Šį dalyką galima gražiai integruoti į popkultūrą.

– Reikia tiesiog pakeisti sustabarėjusį žmonių požiūrį į folklorą?

– Požiūrio nepakeisime. Manau, jis turi atsirasti su laiku. Kadangi man daug tenka dirbti su jaunimu, tai aš pastebiu, kad jis yra giliau mąstantis, nei dabar esanti, aktyviai besireiškianti karta. Jauni žmonės labiau geba analizuoti ir pradeda suprasti, iš ko susideda mūsų lietuvybė.