Gintaras Rinkevičius: „Gyvenu dėl publikos“

Ar per šventinių koncertų maratoną turėsite laiko užpūsti torto žvakutes?

Visas vasaris užimtas. Nuo pirmos dienos beveik kasdien po koncertą: Sankt Peterburge, Novosibirske, Lietuvoje. Kasmet mūsų orkestro gimtadienio proga (jis buvo sausio 31–ąją) parengiame ypatingą koncertą. Be to, šiemet laukia dviguba šventė: vasario 20–ąją švęsiu ne tik savo penkiasdešimtmečio, bet ir scenos trisdešimtmečio jubiliejų, kuriam taip pat turime parengę specialią programą. Taigi gimtadienis bus skirtas ne sau, o publikai. Gal ir turėsiu laiko užpūsti žvakutes, bet suvalgyti gabalėlį torto kažin (šypsosi).

Nepavargstate nuo tokio gyvenimo ritmo?

Tokia artisto duona, tokiu ritmu gyvena visi muzikantai. Muzika man yra viskas. Gal skamba banaliai, bet tai – tiesa. Visas mūsų orkestras gyvena dėl publikos. Kartais turime aukotis, atiduoti daug jėgų. Būna, ir pavargsti, bet po koncerto iš žiūrovų gauni pliūpsnį geros energijos. Tai, ką duodi, grįžta su kaupu.

Tik nesakykite, kad vaikystėje nesvajojote apie jokią kitą profesiją...

Deja, turiu nuvilti. Nuo vaikystės žinojau, kad noriu būti dainininkas. Kaip ir mano tėtis. Nors jis buvo baigęs vokiečių kalbą ir dirbo mokytoju, turėjo puikų balsą. Ko gero, dainavimas buvo tikrasis jo pašaukimas. Tėtis dalyvavo J. Gaižausko kapeloje, su ja daug koncertuodavo dainų šventėse. Pamenu, kai buvau mažas, su tėčiu per koncertus dainuodavome duetu. Kaip dabar mintyse skamba posmelis „Ir Marse baltos obelys žydės...“ (šypsosi).

Bet tapote dirigentu...

Stodamas į M. K. Čiurlionio menų mokyklą (pirmąją klasę baigiau Vievyje), norėjau dainuoti. Bet man pasiūlė griežti violončele. Atsisakiau. Tada priėmė į chorinį dirigavimą. Tik devintoje klasėje supratau, kad norėčiau būti dirigentas. Baigiau chorinį dirigavimą Sankt Peterburge (tuomečiame Leningrade), o paskui – ir simfoninį dirigavimą. Nė akimirkos nesuabejojau savo pasirinkimu. Muzika man yra kur kas daugiau nei gyvenimo būdas.

Ar prisimenate savo debiutą scenoje?

O kaipgi? Tada koncertavau su pučiamųjų orkestru. Buvo, berods, 1980-ieji. Su simfoniniu orkestru debiutavau 1981 m. Palangoje. Grojome D. Šostakovičiaus Penktąją simfoniją. Pamenu, taip jaudinausi dėl rezultato, kad net pakilo temperatūra.
Scena, publika. Per koncertą gali atsitikti nenumatytų dalykų. Nors labiau klaida pastebima, kai suklysta, pavyzdžiui, smuikininkas, pagriežęs ne tą natą, diriguojant irgi galima suklysti. Viena mano klaida išderina visą orkestrą, o akimirksniu vėl viską „sustyguoti“ ne taip paprasta.

Kartą girdėjau sakant: „Pamojuoti lazdele galėtų bet kas.“ Yra žmonių, nesuprantančių, kokia dirigento profesija.

Visai normalu, jog kai kurie neįsivaizduoja mūsų darbo specifikos. Dirigentas yra atsakingas už visą orkestrą. Tampi tam tikra prasme diktatoriumi.
Iš pradžių aš išmokstu partitūrą, susikuriu vaizdą, kaip turi skambėti kūrinys. Netgi jo nuotaiką – svarbu kiekvienas niuansas, kiekviena pauzė. Paskui repetuojame su visu orkestru. Dirigento darbas – išreikalauti, kad kūrinys būtų taip pagrotas, kaip girdi jį skambant savo galvoje. Tai nelengva, nes kiekvienas muzikantas – išskirtinė asmenybė, turinti muzikinį išsilavinimą. Kad gaučiau norimą rezultatą, įtikinčiau orkestrą pagroti būtent taip, turiu pasitelkti visą savo valią, meistriškumą, artistiškumą ir vadovo gebėjimus. Populiariai kalbant, dirigavimas yra diktatas.

Esate ir Novosibirsko akademinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas bei meno vadovas. Ištisai gastrolės, koncertai, repeticijos. Kaip visur spėjate?

Ne visur. Kur spėju, ten dalyvauju, kur nespėju, tenka atsisakyti. Nors iš visos širdies stengiuosi neatsisakyti, nes antrąsyk diriguoti muzikinį spektaklį ar koncertą gali ir nepakviesti.
Labai dažnai partitūras mokausi skrisdamas lėktuvu (šypsosi). Iki Novosibirsko keturios valandos kelio. Tiek laisvo laiko – tikra šventė. Daug ką galima nuveikti.

Esate ir TV projekto „Chorų karai“ komisijos narys. Nepasididžiavote...

Esu dalyvavęs ir TV projekte „Triumfo arka“ ir kt. Komerciniai muzikiniai projektai, jeigu jie daromi kiek įmanoma profesionaliau, ne blogybė. Juolab jei lavina, nors kiek priartina žmones prie rimtesnės muzikos.
Iš tiesų projektas „Chorų karai“ neatitinka savo pavadinimo tikrąja choro prasme. Pirmiausiai todėl, kad chore turi dalyvauti daugiau nei šešiolika choristų. Tai panašiau į ansamblinį dainavimą. Tačiau šį projektą priimu kaip šou ir stengiuosi įžvelgti profesionalios muzikos. Be to, ta riba tarp gero ir lėkšto labai slidi, nematoma. Lietuvoje beveik nėra nekomercinių televizijų, LTV tik iš dalies atitinka rimtesnius kriterijus.

Plačiau skaitykite žurnale „Ji“