Kaip galima valgyti mirtį?!
Kadangi Gintarė nuo 12 metų nevalgo mėsos, ji labai nori Lietuvos žmonėms paaiškinti, kaip tai svarbu. „Dabar Lietuvoje ekonomikos krizė, tad nusprendžiau visą savo laiką skirti naudingai veiklai – įsteigiau Vegetarų asociaciją. Šiuo metu joje yra apie 300 narių. Rūpinsimės vartotojų, gyvūnų teisėmis, ekologija, švietimu. Aš kovoju už tai, kad ligoninėse būtų galima pasirinkti vegetarų maistą, kad parduotuvėse vegetarų produktai būtų žymimi atitinkamais ženklais. Kaip tik šiuo metu rašau kulinarinę knygą, kuri, tikiuosi, jau kitais metais išvys dienos šviesą. Joje sutalpinsiu daugiau kaip šimtą geriausių viso pasaulio virtuvių vegetariškų patiekalų. Nepasikuklinsiu – bičiuliai mano gaminamą maistą labai giria, todėl paskatinimų išleisti knygą girdžiu ne vienerius metus“, – sako Gintarė.
Kodėl Gintarė nevalgo mėsos? „Niekada jos nemėgau. Nuo mažens neįžvelgiau mėsoje produkto – joje mačiau mirusį gyvūną. Mirtis man yra kažkas baisaus, tad kaip galima valgyti mirtį?! Aš tikiu, kad vieną dieną visi žmonės nustos valgyti mėsą“, – sako mergina.
Draugams juokais sakydavau: „Aš taip nekenčiu gyvūnų, kad jų net nevalgau.“
Pasiekiu viską, ką užsibrėžiu
Nei iš galvos, nei iš širdies Gintarė neišmeta idėjos atidaryti vegetarams skirtą kavinę. „Jau buvau išsinuomojusi patalpas, tačiau jų savininkė mane apgavo. Pasirodo, patalpas ji buvo įkeitusi, o mano pinigus pasisavino, – pasakoja G. Gurevičiūtė. – Tačiau šie nesklandumai – laikini. Ką gyvenime užsimanau, tą ir pasiekiu, nes mano norai – ne svajonės, o tikslai, kurie anksčiau ar vėliau bus įgyvendinti.“
Gintarė siekia, kad žmonės ją priimtų ir vertintų kaip G. Gurevičiūtę, o ne kaip L. Karaliaus draugę. „Jei man kyla kažkokia idėja, o Linas bando man padėti ją įgyvendinti, spaudoje kažkodėl ši idėja pateikiama kaip Lino. Sunku gyventi artimo žmogaus šešėlyje, kai ir pats esi stipri asmenybė. Linas dėl to nekaltas, jis ne kartą manęs klausė, kaip jam pasielgti, kad ir aš būčiau įvertinta už tai, ką veikiu, ko siekiu. Mintis atidaryti vegetarams skirtą kavinę buvo mano, todėl išvydusi spaudoje antraštes „Ezopas atidaro kavinę“ taip supykau... Kai aš kažką darau, prie ko neprisideda Linas, tai niekam neįdomu. Mažai kas žino, kad televizijoje vedžiau laidą vaikams“, – sako mergina.
Dėl Žibutės verkė visą parą
Kadangi Gintarė skaito daug ezoterinių knygų, iš jų ji išmoko į atskirą knygelę užsirašyti norimus pasiekti tikslus. „Kai pabėgo Žibutė, maniau, kad ji nebesugrįš. Verkiau visą parą. Žibutė – be proto gražus ir draugiškas šunelis, todėl buvau įsitikinusi, kad jei kažkas ją suras, tikrai pasiliks sau, – neseniai įvykusią istoriją, kai dingo jos Jorkšyro terjerų veislės kalytė, prisimena Gintarė. – Knygelėje parašiau, kad kitą dieną pas mane turi grįžti Žibutė. Taip ir atsitiko! Mums paskambino ją suradęs vaikinas. Mūsų šuniuką rado labai miela šeima, norėjome jai dosniai atsilyginti, tačiau neėmė pinigų – paprašė padovanoti mūsų šuniuko vaikelį. Taip ir padarysime.“
Gintarė prisimena kadaise šunims nejautusi jokių sentimentų. „Kai Linas man padovanojo pirmąjį šuniuką Čiobrelį, aš net supykau. „Juk žinai, kad nemyliu šunų“, – tada jam pasakiau. Net draugams juokais sakydavau: „Aš taip nekenčiu gyvūnų, kad jų net nevalgau.“ Bet kai mūsų namuose atsirado Čiobrelis, aš jį taip pamilau, kad dabar kitokio gyvenimo nebeįsivaizduoju. Po metų jam nupirkome Žibutę“, – teigia G. Gurevičiūtė.
 |
| Tomo Kapočiaus nuotrauka/Gintarė Gurevičiūtė |
Linas – ir mylimasis, ir draugelis
Gintarė su mylimuoju Linu gyvena Seimo viešbutyje. „Nuomojomės erdvų butą Vokiečių gatvėje (pačiame Vilniaus centre – aut. past.), todėl nelabai norėjau išsikelti. Su Linu nusprendėme, kad kraustysimės tik tada, jei gausime didesnį nei 50 m² butą. Kadangi Seimo nariai traukė burtus, Linui pasisekė: jis ištraukė vieną iš didesnių butų. Bet kai mes užėjome jo apžiūrėti... Lubos čia tokios žemos, kad Linas jas pasiekia ištiesęs rankas, kiekviename kambaryje – po tris senovines sekcijas, dvi didžiulės sofos, užimančios didžiąją dalį kambario. Atrodė, lyg nebuvo kuo kvėpuoti. Kadangi aš ne tokius baisius butus esu pertvarkiusi, pernelyg neišsigandau. Išvežėme visus baldus, patys perdažėme sienas ir dabar jau metus gyvename labai jaukiai. Vieta puiki, miesto centras, galime nesibaimindami palikti motorolerius, nes teritorija saugoma visą parą“, – sako Gintarė.
Šių metų pradžioje žurnalui „Privatu!“ Gintarė sakė, kad jei tuoksis su širdies draugu, tai tik po dešimties metų. „Mums tiesiog gera kartu. Linas ne tik mylimas žmogus. Jis yra mano draugelis. Mes kartu sportuojame, keliaujame, mėgstame panašų maistą. Kaip gera, kai mylimas žmogus, kad ir ką veiktume, stebi mane viena akimi, jog man nieko nenutiktų“, – šypsosi G. Gurevičiūtė.
