Gintarė Jautakaitė: „Pamirškite, kad esate suaugusios“

Jaunatviškumu ir gyvenimo pilnatve spinduliuojanti trijų vaikų mama, dalydamasi grožio receptais, juokauja: „Kai nėra laiko, ir vysti nėra kada.“

Gintare, kokia veikla žadate užsiimti šį rudenį viešėdama Lietuvoje?

Šįkart atvykstu į Lietuvą ne atostogauti. Po naujojo muzikos albumo „Kol prašvis“ ir pernykščių koncertų sulaukiau laiškų audros, paskui „Kitokio teatro“ vadovas Audrius Vitkauskas pakvietė surengti turą Lietuvoje su muzikantais.

Vadinasi, namo gena ne tik ilgesys?

Būtų keista, jei nesugrįžčiau (šypsosi). Jei tik gyventume kiek arčiau Lietuvos, grįžčiau ne taip retai. Man įdomu dalyvauti gimtojo krašto kultūriniame gyvenime, jis tikrai puikus ir turtingas. Gaila, esu tokia tolima jo dalelė...

Įsimyli visi, bet be gero charakterio tikriausiai santykių sėkmės tikėtis neverta? Gyvenimas sunkus ir sudėtingas, o santuoka – dar sudetingesnė. Vienintelis dalykas, ką gali, tai nesileisti kito negerbiamas ir pats taip nesielgti.

Kurį laiką buvote kiek nutolusi nuo muzikos. Kas paskatino prie jos grįžti?

Gal atėjo tam tinkamas laikas, o gal įkvėpė naujos technologijos ir jų galimybės? Muzika visada buvo šalia manęs, kartais net per šalia. Kai su ja ir jos idėjomis užmiegu ir pabundu, poilsis būna nekoks... Kai tai įrašau, idėjų bei garsų bangos kiek aprimsta.

Būdama 47-erių susilaukėte dukters Elizabeth. Daugelis moterų baiminasi vėlyvos motinystės, o jūs?

Nepastebėjau kad ji vėlyva, man net mintis tokia neatėjo. Nesijaučiau subrendusi. Kita vertus, niekada nesijaučiau tokia sena, šimtametė ir išmintingai bei tragiškai brandi kaip studijų metais Lietuvoje, kai buvau šešiolikos ar devyniolikos. Tas brandumas buvo stulbinamas ir nepamirštamas, tik gal nedaugelis tai žinojo? Tik tie, su kuriais diskutuodavome dažnai iki paryčių... O diskutuoti tais siurrealistiškais laikais buvo apie ką.

Kaip pagrandukę priėmė vyresnėliai broliai?

Broliai myli Elizabeth iki begalybės, kaip ir ji juos. Keletą metų, kol baigė universitetus, jie praleido drauge su mažyle, o dabar yra toli... Vyresnysis Jasonas studijuoja mediciną Filadelfijoje, o jaunėlis Martynas Kalifornijoje šturmuoja Holivudo kalvas trimatės kino efektų technologijos bei aktorystės srityse. Abu jie jau išskridę iš gimtojo lizdo svajonių siekti. Jei ne Elizabeth, tikriausiai būtų nepakeliamai liūdna... Broliai labai gražiai bendrauja su Elizabeth: kasdien susisiekia per „Skype‘ą“, net piešia ir groja kartu.

Kokių tradicijų ir pomėgių turi jūsų šeima?

Mėgstame leisti laiką bičiulių draugijoje. Šiemet net sniegas įgristi nespėjo! Mūsų susibūrimai būna su organiniu maistu, žoliniais gėrimais, kartais ir šampanu, kieno nors skaitoma poezija, pjese ar grojamu džiazu. O Elizabeth kur nors gaudo ir maudo katiną arba užmiega ant paslaugiai džentelmeniško šunelio bei tampa įžymaus fotografo objektyvo „delikatesu“.

Su šeima esate įsikūrusi Meino valstijoje, šalia vienintelio pasaulyje slidinėjimo draustinio. Tikriausiai dažnai ten išsirengiate?

Taip, gyvename nepaprastoje vietoje, prie slidinėjimo draustinio, nuo kurio matyti okeanas. Mūsų šeimoje nėra bebaimių slidinėtojų – tik sūnūs drįsta aukštai užsikelti, o mes su vyru mėgaujamės daug žemesniais slėniais.

Kaip pasikeitė jūsų ir vyro santykiai po mažylės gimimo?

Jie nepasikeitė, mes visada kartu (vyras dirba namuose). Kartu grojame, kartu dukrelę prižiūrime, kartu linksminamės. Ir romantiškų situacijų vien todėl, kad aplink mus daug gražios gamtos, užtektinai. Paslidinėjus, paburiavus ar pasivaikščiojus kalnuose, malonu pabūti su draugais prie židinio su muzika, žvakėmis ar gėlėmis. Tai suteikia ramybės ir geros nuotaikos: visi mūsų draugai – taip pat labai romantiški ir meniški žmonės.

Kas, jūsų manymu, nulemia sėkmingą santuoką?

Įsimyli visi, bet be gero charakterio tikriausiai santykių sėkmės tikėtis neverta? Gyvenimas sunkus ir sudėtingas, o santuoka – dar sudetingesnė. Vienintelis dalykas, ką gali, tai nesileisti kito negerbiamas ir pats taip nesielgti.

Plačiau skaitykite žurnale “Ji”