Aktorė I.Stasiulytė: negaliu uždrausti žmonėms fantazuoti

Vis dėlto interviu metu aktorė prisipažino, kad per visus darbus kartais lieka nuskriausti gyvenimo draugas Vilniaus tango akademijos įkūrėjas Eduardo Gimenezas (40 m.) ir penkerių metų dukrelė Upė Soffia. 

– Viename interviu esate minėjusi, kad šokis – Jūsų svajonė. Taigi garsiai pasakytos svajonės pildosi?

– Taip, būtent. Aš dažnai sakau, kad ką turėsi mintyse, greitai turėsi ir rankose.

– Ar esate šokusi anksčiau?

– Esu trupučiuką lankiusi pramoginių, liaudies šokio būrelių. Vėliau buvo ir trumpalaikių modernaus šokio projektų. Kartą kuriant tokį projektą teko visą mėnesį dirbti Vengrijoje, kad suvaidintume vieną spektaklį.

Jis ant manęs rėkia, o kai aš jo negaliu užtildyti, man belieka jį mušti. Jis yra tas žmogus, kuris mane išveda iš kantrybės.

– Kuo šokis Jus žavi?

– Man labai patinka žiūrėti į judantį kūną. Mane nuo pat vaikystės žavėjo baletas, tos baltos suknelės ir tas lengvumas. Kai balerinos šoka, atrodo, kad to neįmanoma padaryti, kad tam turėtų prieštarauti gamtos dėsniai. Kiekvienas šokis turi savo žavesio.

– Kaip sekasi šokių repeticijos? Kas sudėtingiausia?

– Šokdama vienu metu turiu galvoti apie dubenį, galvą, petį, kurį visą laiką iškeliu aukštyn, – atlikti viską tuo pačiu metu yra sudėtinga. Kaip aktorė negaliu išeiti ir tiesiog atlikti choreografijos – reikia sujungti judesį su vaidyba. Kiekvieną judesį darydama turiu žinoti, kodėl tai darau.

– Kaip sekasi šokti su Deividu Meškausku? Ar repetuodami nesipykstate?

– (Juokiasi.) Sutariam labai gerai ir muštynių yra buvę. Jis ant manęs rėkia, o kai aš jo negaliu užtildyti, man belieka jį mušti. Jis yra tas žmogus, kuris mane išveda iš kantrybės. Esu gana stabili, lanksti, prisiderinanti. Man patinka ramus darbas, kai galima ramiai kalbėtis. Dirbant Deivido tonas pakeltas, gal taip jis yra įpratęs. Kartais man net rankos pradeda drebėti, kūną užplūsta adrenalinas, o to jausmo negaliu pakęsti – pradeda svaigti galva.  Keisčiausia, kad po to mes padarome pauzytę, o po jos grįžę pradedame sklandžiai dirbti. Bandome suderinti bendravimą, kad kalbėtume viena kalba. Jo gera savybė – pykčio nelaikymas, noras viską išsiaiškinti iki galo. Jis man sako: „Kodėl tu taip padarei?“ Aš aiškinu, kad taip klausti negalima – reikia paaiškinti, ką darau blogai. Nebuvo taip, kad repeticiją nutrauktume dėl nesusikalbėjimo.

– Ar Jūsų gyvenimo draugas Eduardo Gimenezas nepavyduliauja Deividui? Juk tiek daug laiko kartu praleidžiate repeticijose...

– Skambinkite jam... Aišku, kad pavyduliauja, žinoma.

– Bet priekaištų gyvai neišsako?

– Kitas klausimas. (Šypsosi.)

TV3 nuotr./Ineta Stasiulytė ir Deividas Meškauskas

– Kokia buvo Jūsų reakcija išvydus pirmas publikacijas, kad viename muzikos festivalyje leidote laiką su Deividu, kad ardote jo šeimą?

– Iš pradžių pamatydavau, perskaitydavau, o dabar tokių straipsnių nebeskaitau. Man svarbiausia tai, ką aš žinau. Negaliu uždrausti žmonėms fantazuoti ir juo labiau uždrausti žurnalistams dirbti savo darbo. Niekam neįdomu, kad žmonės išsiskyrė. Svarbu rasti kaltininką. Tegul. Aš žinau, kad tokie dalykai labai greitai praeina. Kiek tai gali būti įdomu? Savaitę, dvi, maksimum – tris.

– Ar nebijote, kad prasidėjus šokių projektui tokių intrigų vis daugės, kad užkulisiuose Jus pastebės dar su kuo nors neva artimai bendraujančią?

– Nežadu visai Lietuvai teisintis. Mano artimiausi žmonės žino, kad tai visiškas absurdas. Ir man tai yra svarbiausia. Dažnas skaitytojas, perskaitęs straipsnį, iškart ir pamiršta, apie ką jis buvo.

Niekam neįdomu, kad žmonės išsiskyrė. Svarbu rasti kaltininką. Tegu. Aš žinau, kad tokie dalykai labai greitai praeina.

– Ką, be šokių, šį rudenį veiksite teatre, televizijoje?

– Televizijoje bus rodomas naujas serialas „Drąsos kaina“ ir laidos „Dar pažiūrėsim“ tęsinys. Teatre rugsėjį pasirodysiu Rimo Tumino spektaklyje „Mistras“, o spalį Viliaus Malinausko spektaklyje „Triušio ola“ atliksiu pagrindinį vaidmenį, todėl bus nemažai darbo.

– Kokį personažą kursite seriale „Drąsos kaina“?

– Būsiu ligoninės vedėja. Tai bus labai valdinga, griežta moteris, kuri situaciją mėgsta imti į savo rankas. O tokių žmonės nelabai mėgsta.

– Dažniausiai vaidinate neigiamus personažus. To neišvengėte ir šįkart?

– Kaip pažiūrėsi... Aš kiekviename personaže, kuris, žiūrovo akimis, yra neigiamas, vis tiek bandau įžvelgti pateisinamų dalykų, kodėl jis taip elgiasi. Kiekvienas turi pasiteisinimų.

– Ar Jūs pati domėjotės Drąsiaus Kedžio istorija, kuria paremtas šis serialas?

– Nelabai gilinausi. Ką išgirsdavau tiek, o kad skaityčiau visus straipsnius ir gilinčiausi, tikrai ne.

– Ar nebuvo dvejonių prieš imantis šio vaidmens?

– Buvo. Kai ėjau į susitikimą su visa serialo komanda pasikalbėti dėl vaidmens, nežinojau, koks jis bus. Jeigu jis būtų labai neigiamas, nebūčiau sutikusi, nes tai uždėtų labai didelė žymę. Tai maišytų ir darbui teatre, nes atėjęs į spektaklį žmogus sakytų: „Ai, čia ta iš serialo.“

– Vaidyba – Jums darbas ar gyvenimo būdas? Ar vaidmenys neparseka į namus?

– Na, aš esu psichiškai stabili. (Juokiasi.) Jeigu būtų kitaip, gal jie mane ir sekiotų. Kai repetuoju prieš premjerą ir būna intensyvus metas, ir namuose galvoju apie vaidmenis. Tai aktoriaus duona, nes nėra taip, kad atidirbus nuo 8 iki 17 valandos ir grįžus į namus darbas nebeegzistuoja. Aktoriui vis tenka galvoti, ką naujo pasiūlyti. Darbas man teikia džiaugsmą, aš nuo jo „kaifuoju“. Dėl to ir verta gyventi, nes galima ką nors sukurti. Jeigu kas nors iš manęs atimtų kūrybą, tai būtų tas pats, kas paukščiui atimti sparnus. Negali būti laimingas, kol neišpildai savo norų, todėl pirma reikia norėti, kad galėtum ką nors pasiekti. Su šokiais irgi tas pats – man įdomiausias kūrimo procesas.

BFL/Karolio Kavolėlio nuotr./Ineta Stasiulytė

– Ar per visus darbus ir paieškas lieka laiko mylimajam ir dukrelei?

– Tais intensyviais periodais yra labai sudėtinga ir laiko lieka labai mažai. Aišku, šeima nukenčia dėl to, bet kartais pavyksta viską suderinti...

– Kadaise esate sakiusi, kad norėtumėte susilaukti antro vaikelio. Upė dar nereikalauja broliuko ar sesutės?

– Aišku, kiekvienas vaikas nori broliuko ar sesutės. Kūdikiui reikia būti visiškai sąmoningai pasiruošus. Būsena, kai moteris nėščia, yra stebuklinga: kai aš laukiausi, tai buvo vienas gražiausių mano gyvenimo momentų.

– Tačiau laukiantis, žinoma, tenka daryti pauzę karjeroje...

– Tuo metu man nebuvo net minties, kad ką nors prarandu. Pagimdžius įgyjama labai daug stiprybės, jos labai daug suteikia vaikas. Tai nuostabūs dalykai ir būtų kvaila manyti, kad ką nors galima prarasti, – galima tik gauti. Vaikų mokykla yra nuostabi.   

– Ko Jus išmokė dukrelė?

– Kartais girdžiu gatvėje, kaip mamos sako vaikams: „Negalima tau šito daryti.“ Kodėl negalima? Tik žmonės sugalvojo, kas galima, o ko – ne. Svarbiausia, kad vaikas nekenktų sau ir kitiems, o visa kita galima. Kodėl yra nesmagu piešti ir tepliotis? Juk mama gali aprengti vaiką tokiais rūbais, kurių negaila ištepti, ir suteikti jam malonumą žaisti. Upė man kartais sako: „Kokia tu esi gera, geriausia iš visų mamų, tu man viską leidi.“ Aš suprantu, kad visko neleidžiu, tačiau to Upė neprisimena kaip draudimų, nes paaiškinu, kodėl to negalima daryti.

Turbūt mano tėvas labai norėjo sūnaus, nes vasaromis su seserimi šlifuodavome visokias lenteles, darydavome vyriškus darbus. Esu pati susikalusi batų dėžę.

– Gal pastebėjote kokių nors meniškų dukrelės polinkių?

– Ji labai mėgsta šokti, mėgsta groti pianinu. Kadangi ji – teatro užkulisių vaikas, kai kurių vaidinimų tekstus moka beveik mintinai. Natūralu, kad grįžusi į namus daro savo spektaklius, su menamais kolegomis šoka, vaidina.

– Galbūt Jūsų šeimoje auga būsima aktorė? Sakoma, tėvai dažnai mėgina atkalbėti vaikus, ketinančius pasirinkti jų profesiją...

– Dar nežinia. Kai užaugs, pažiūrėsime, ką ji rinksis. Jeigu tėvai mato, kad vaikas į tai linksta, kad jis save gali ten išreikšti, kodėl reikėtų drausti? O kur yra lengva?..

– Vaidinate, šokate. Gal dar kokių nors neatskleistų talentų ar pomėgių turite?

– Turbūt mano tėvas labai norėjo sūnaus, nes vasaromis su seserimi šlifuodavome visokias lenteles, darydavome vyriškus darbus. Esu pati susikalusi batų dėžę. Netrukus turėsiu šlifuoti didelį apvalų stalą ir jį sendinti. Toks darbas yra mano hobis ir jis man padeda atsipalaiduoti, pailsėti smegenims. Jei turėčiau daugiau laiko, pieščiau, gal net drožinėčiau. Kartą Cicėnas (aktorius Ramūnas Cicėnas – aut. past.) man yra pasakęs: „Ineta, jei gali – nevaidink, eik į cirką.“ Tai pokštas, tačiau ką dar norėčiau išmokti gyvenime – atlikti cirko triuką, kurį ore įsisukusios į audinį atlieka akrobatės. Kai pati stebiu, man patinka tas jausmas, kurį sukelia iš aukštai krintanti moteris. Norisi sužavėti, nustebinti savo sugebėjimu ką nors padaryti. Esu visiškai neekstremali, tačiau jei filmavimo metu man lieptų padaryti ką nors rizikingo, padaryčiau.