K.Saja kuria iš skausmo ir meilės

 Kovo 4-oji – Kazimierinės. Kaip švenčiate?

Jau gal daugiau nei dešimt metų susirenkame pas mane būrys tų pačių žmonių. Visi tokie galvojantys. Tai būna toks balius, kur daugiau kabama, negu puotaujama. Kalbame apie politiką, kultūrą arba ką nors linksmo. Taip buvo ir šiemet, bet gal šiemet jau paskutinis kartas, nes ši žiema man buvo sunki. Be to, vasarą man jau sukaks 78-eri.

Paskutinę knygą („Patumšalė: mažas romanas nebemažam skaitytojui“) išleidote užpernai. Gal greit sulauksime naujo kūrinio?

Nepaprastai laukiu naujos prozos knygos „Nežinia kur, nežinia kas“. Nežinau, ar Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla gaus valstybės paramą knygos išleidimui. Toje knygoje yra išdėstyti tokie filosofiniai dalykai, bet tai padaryta linksmai. Knygoje yra mano susikaupę apmąstymai, daugiausiai etiniais klausimais apie žmogų, Dievą, žmogaus tikslą, mūsų gyvenimą. Labai laukiu šitos knygos ir, manau, kad ją turėtų pastebėti skaitytojai. Ji nebus nuobodi, tikrai garantuoju.

Ar seniai parašyta ta knyga?

Aš ją rašiau daug metų, po truputį, intervalais. Knygoje yra apie 30 gabaliukų, kurių žanras labai įdomus. Tai fantastiniai apsakymai, yra net tikrų atsitikimų, kurie privertė mane filosofiškai pamąstyti. Nežinau ar knygą pajėgčiau išleisti savo lėšomis, o jei ir galėčiau, vargu ar tai daryčiau, gal įsižeisčiau: jei aš nereikalingas, tai ką darysi – dėsiu knygą į stalčių.

Leidykloje jau kelerius metus guli paruošta knyga, laukia, ar gaus finansavimą. Tuo metu aš vis dar ją perskaitau, kažką paredaguoju. Kai ji bus visiškai paruošta, dar kartą redaguosiu, kad nebūtų joje nei vieno nereikalingo žodžio. Gali būti, kad tai bus paskutinė mano knyga, todėl reikia ją išleisti taip, kaip tik galiu geriausiai.

Iš kur semiatės įkvėpimo savo knygoms?

Paskambina tau nepažįstama žurnalistė. Tokia graži... Ir tave paima toks ilgesys, toks liūdesys, kad tu esi per senas jau. Ir iš to liūdesio galima ką nors padaryti. Tai yra atsakymas pusiau juokais. Jeigu dėstyti visai rimtai, tai kūrėjas idėjų semiasi iš visko: iš gyvenimo, politikos, iš skausmo.

Gal nedaugelis rašytojų prisipažįsta, kad koks nors geras kūrinys gimsta iš skausmo, tačiau jo kūrinyje yra daug nematomų liūdesio siūlų, kur žmogus nepatenkintas savimi, pasauliu, neranda jame teisingumo. Rašytojas tokiu atveju pradeda kurti savo pasaulį, kuriame arba tą skausmą išreiškia, arba stengiasi jį apeiti. Tol, kol kuria, jis jaučiasi truputį Dievas – iš nieko kažką daro. Tai ir yra pats didžiausias honoraras, kokį gali menininkas gauti kada. Kol tu rašai, tu jautiesi kūrėjas. Tai tave giminiuoja su mitologiniu Dievu, kuris sukūrė pasaulį.

Kuriantis žmogus turi būti smalsus, viską stebėti. Jeigu esi toks, kad viską skaudžiai priimi ir jaudiniesi, tai ir atsiranda medžiagos. Paskui atsiranda profesionalumas ir tai padeda tarsi lengviau sukurti kažką. Tačiau atsiranda ir atsakomybė, tu negali rašyti lėkštų dalykų, o jeigu parašai – tai yra marazmas, senatvė, negalia. 

Tol kol kuria, rašytojas jaučiasi truputį Dievas – iš nieko kažką daro.

Nemažai jūsų knygų yra skirtos vaikams. Ar skiriasi kūrybos procesas rašant vaikams?

Kūryba suaugusiems ir vaikams skiriasi daug kuo. Suaugusiam norisi pasakoti kaip lygus lygiam. Rašai, negalvodamas, ar jis yra „priaugęs“, ar jis supras. Rašydamas jaunimui turi pagalvoti apie tai, rašyti, kad skaitytojas nenusiviltų.

Aš nuo 6 metų esu našlaitis, ėjęs per žmones, visko matęs: labai daug vargo, skausmo, išgyvenimų, vienatvės.

Aš visada vaikų klausiu, ar jie mėgsta nuotykius. Jie atsako, kad taip. O iš ko pasidaro nuotykis? Pasidaro dažniausiai tada, kai tau atsiranda koks nors sunkumas. Pavyzdžiui, sugedo kelyje automobilis ir tu galvoji, kaip aš dabar išbrisiu, ką aš prisišauksiu, kaip grįšiu. Galų gale visa tai praeina ir tu gali papasakoti kaip nuotykį. Tų nuotykių būna daug įdomesnių, daug skaudesnių: pavyzdžiui, ateina meilė su viltimi ir nusivylimu – ir gali jau kažką apie tai parašyti.

O dabar juokais. Taip atsitiko, kad aš neturiu vaikų. Hansas Christianas Andersenas irgi neturėjo vaikų. Jeigu aš jų, rūpūžiokų, būčiau turėjęs, tai jie čia būtų rėkavę, spengę, gal būčiau jų taip nemylėjęs. O dabar aš vaikus myliu. Pamatau juos – man jie gražūs, norisi rašyti.

Ar bendraujate su savo skaitytojais?

Man smagu kalbėti su savo jaunaisiais skaitytojais, stebėti, ar jie tave supranta, ar nesupranta. Paauglystėje jau atsiranda tokia mažytė gyvenimo filosofija. Man patinka bendrauti su jaunimu, tik klausimas, ar aš jam esu įdomus. Kai mane kviečia mokyklos ir prašo pasikalbėti su mažiukais, reikia galvoti, kaip čia pagauti jų dėmesį, kaip čia sudominti. Kai kviečia bendrauti su didesniais – man iš karto įdomiau, nes žinau, kad galėsiu pasakyti tai, kas man pačiam iš ties yra svarbu. Baisiai norisi, kad būtų kontaktas.

Beje, pastebėjau baisiai keistą dalyką: sovietmečiu, kai buvome nelaisvi, aš gaudavau pluoštą skaitytojų laiškų. Pajusdavau, kad aš nemeluoju, kad kalbu drąsiai. O dabar jie kažkodėl visi pasidarė uždari. Aš pradedu galvoti, kad jie mane traktuoja kaip senį, su kuriuo neverta kalbėtis. Todėl man įdomiau kalbėti su suaugusiais. Jie daro savo gyvenimo apibendrinimus, aš savo, ir mes lyginame kokias mes išvadas esame padarę.

Ar tapti rašytoju buvo jūsų vaikystės svajonė?

Mokytis aš mokiausi gerai ir noriai. Baigęs mokyklą penkerius metus verkiau kiekvieną rudenį, nes mano globėjai neleido mokytis. Niekur. Neleido, nes vargani buvo tie mano globėjai. Aš griebiau skaityti bet ką. Skaičiau Juozo Paukštelio „Našlės vaiką“. Ten tik našlės vaikas, o aš visiškas našlaitis. Bet ten tie vargai to vaiko taip atliepė man... Aš pakėliau galvą nuo knygos ir pagalvojau: „Aš irgi galėčiau taip parašyti. Juk aš irgi galėčiau. Ir kada nors gal ir parašysiu“. Knygos mane išvedė į žmones. Ir dar meilė.

Taip atsitiko, kad aš jau pradėjęs rašinėti Klaipėdos teatre įsimylėjau vieną artistę. Ji buvo tokia maloni, aš jai buvau nelygus, aš buvau būsimasis agronomas. Aš jai parašiau anoniminį laišką, o ji iš karto suprato kas. Ji man atsakė į tą laišką, paskui mes susitikinėdavome... Nebuvo nė karto nei jokio bučinio, nieko. Bet kaip aš būčiau ją bučiavęs, jei nebūčiau drovėjęsis... Aš tarsi meldžiausi: „Nu palauk, Irena... Kada nors aš parašysiu pjesę ir tu joje vaidinsi. O tada aš kaip lygus lygiam paduosiu tau ranką“. Ir tai įvyko. Ji vaidino ne vienoje mano pjesėje, bet ji jau buvo –ienė.

Sunku pasakyti, ar aš būčiau buvęs rašytoju be Irenos. Turbūt būčiau, bet galbūt ne taip stipriai bučiau pasukęs į dramaturgiją, jeigu ne ji. Kas žino. Kai laikas praeina, mes pradedame priežastingumo grandinę statinėti, o iš tikrųjų galbūt mes klystam, gal ta grandinė yra dirbtinai padaryta.

Ar rašytojas gali šiandien pragyventi vien iš rašymo?

Manau, kad ne. Bet yra visokių landų. Rašytojas gali kažkur įsidarbinti, pavyzdžiui, redakcijoje ir gauti tam tikrą pagrindą. Žinau, kad viena rašytoja rašo prezidentei kalbas. Kadangi nepatikrintas gandas, nesakysiu kas tokia, bet girdėjau. Rašytojams yra mokamos tam tikros stipendijos: duodi paraišką ir jei tavo planas yra įdomus, gauni stipendiją. Galbūt žmogus vis tiek prasimuš, tai įmanoma: net labai silpni, mano manymu, literatai prasimuša. Ar lengva?  Niekur gyvenime nėra lengva. Buvo lengviau sovietiniais metais: „Tu žadi tarnauti sovietinei propagandai? Gerai, mes tau iš karto viską duodam, padedam“. Dabar reikia įrodyti bent jau savo landumą.

Tačiau gal pragyventi vien iš rašymo nereikia? Kai pradedi rašyti, tu turi pažinti gyvenimą, pabandyti kitokį darbą, paragauti jį, pabūti ir šiuo, ir tuo, ir dar kažkuo. Tada, kai tu imsiesi rašyti, jau turėsi apie ką. Čia užburtas ratas.

Žmogus pabaigęs mokyklą nori tapti rašytoju. Gerai, o apie ką tu pasakosi? Būna taip, kad apie klasės gyvenimą pasakoja ir išeina ir visai neblogai. Bet būna ir taip, kad „o, aš pabuvau žurnaliste, aš ištekėjau, pagimdžiau arba negimdžiau ir išsiskyriau“. Taip atsiranda ir kaupiasi to skausmo, be kurio neįmanoma. Neįmanoma ne tik rašant.

Jei aš paklausiu žmogaus, ar jis yra laimingas, o jis man atsako: „O taip!“. Tai aš suprantu, kad jo tas blokelis (smegenys, – aut. past.) yra labai labai mažas arba jis dar nieko nepatyrė. O jeigu jo veidas truputėlį apsiniauks ir jis pasakys: „Na būna, būna valandų, kada būnu tikrai laimingas“. Bet ne ištisai... Nes mąstančiam žmogui nėra lemta... Ir kai jis pradeda dėlioti dėl ko, kada aš būnu nelaimingas ir dėl ko man skauda, tada galima dalintis tuo skausmu su kitu, galima rašyti eilėraštį.