Karina Krysko ir Eva Ghaou. Skirtingos

Karina, gali sakyti, kad pažįsti sesę kaip nuluptą? Kad ji tavęs niekuo nebenustebins?

Karina: Turbūt yra dalykų, kurių Eva niekam nepasakoja. Nors manau, kad pažįstu ją. Kaip tik dėl to sesuo mane kartais stebina. Aš ramesnė, lėtesnė, ilgai mąstau, laukiu momento, kol kam nors ryžtuosi. O ji spontaniška, neretai elgiasi neapgalvotai. Bet kartais Eva padaro taip, kaip pati daryčiau: gerai pasvarsčiusi, palaukusi. Tuomet išsižioju: „Oho! Kaip keista.“

Eva: Stengiuosi perimti jos vertingas savybes... Tik, pastebėjau, perimu ir blogas. Karina visada vėluoja. Tiesiog peilis po kaklu. Sakau jai: „Ateik pas mane penkiolika po trijų.“ – „Gerai.“ Skambinu pusę keturių, įsitikinu, kad ji dar neišėjo iš namų. Neskubėdama apvažiuoju parduotuves, kažką nuveikiu ir tik tada sulaukiu skambučio: „Tu kur? Laukiu prie durų.“ Bet, žiūriu, ir aš nebeskubu. Šiandien atsikėliau šeštą ryto, kad nereikėtų į darbą ruoštis strimgalviais, o vis tiek galvą ploviau paskutinę minutę.

Viską žinai apie Kariną?

Eva: Nei aš, nei ji visko nežinome. Kažką nuslepi, kad neskaudintum, kažko nespėji pasakyti. Tarkim, apie tai, kad vėl prasidėjo „Žvaigždžių duetai“, išgirdau tik tada, kai Karina paklausė, ką apie juos galvoju. Buvo praėjusios gal trys laidos... Dirbu, mokausi, neturiu laiko žiūrėti televizorių. Mančesteryje buvau, vizažistų suvažiavime. Apleidau kostiumų dizaino studijas, reikia pasivyti... Sesę, be abejo, pažįstu geriau nei kiti. Kažin, ar dar kas nors mato Kariną iš taip arti, palaiko su ja tokį glaudų ryšį. Net mamai ji sako ne viską, nenori jaudinti. O aš ramiai išklausau, patariu... 

Karina: Yra problemų, kurių stengiuosi neužkrauti mamai. Gyvenimas ir taip nelengvas: ir dirbti daug reikia, ir sveikata kartais šlubuoja. Tegu ji mano, jog mums viskas gerai, nesirūpina, nesinervina. Todėl savo bėdas patikiu sesei.

Eva, esi ko nors rimtai pavydėjusi sesutei?

Eva: Kai tarp žmonių labai didelis skirtumas, nėra ko pavydėti. Nebent mokėjimo taktiškai, diplomatiškai kalbėti, nieko neįžeisti, patylėti, kai reikia. Visada stebiuosi, kaip gražiai ji bendrauja su buvusiais širdies bendrakeleiviais, sutaria su naujomis jų draugėmis, sugeba kurti gerą atmosferą. Aš nirštu, putoju: „Tikrai būčiau ką nors pasakiusi, bent jau durimis trenkusi!“ Moku garsiai pareikšti, kas man nepatinka. Tik paskui suprantu, kad reikėjo patylėti. Esu, kokia esu, ir nėra čia ko gailėtis... Aš patenkinta tuo, ką turiu. Karinos gyvenimas kitoks, jis ne man. Nenoriu scenos. Mane ir dabar kviečia į grožio konkursus. Jauna dalyvavau, dabar nematau prasmės...

Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje