L.Gradauskienė draustų dukrai dalyvauti mažųjų misių konkurse

Gimtadienio išvakarėse paklausta, kaip atrodys jos gimtadienis, L.Gradauskienė atsakė, kad nieko svarbaus neplanuoja – tą dieną tiesiog praleis su šeima.

„Nelabai aktyviai švenčiu tuos gimtadienius, nelabai juos mėgstu... Dėl savęs daryti šventę man atrodo keista. Man labiau patinka dalyvauti kitų šventėse“, – juokėsi laidų vedėja.

Šį penktadienį Vilniuje, Kongresų rūmuose, L.Gradauskienė su dainininku, renginių vedėju Egidijumi Sipavičiumi ves reginį, kurio metu bus karūnuota gražiausia Lietuvos moteris. Apie grožio konkursus Livija turi gan griežtą nuomonę.

Livija Gradauskienė laidos metu matuojasi karūną.

– Penktadienį vesite konkursą „Misis Lietuva“. Ar stebėjote šį projektą per televiziją?

– Kiek galėjau, stebėjau, užmesdavau akį iš profesinio intereso.

– Ar turite išsirinkusi favoritę?

– Ne, nepasakyčiau. Jei ir turėčiau, negalėčiau jos atskleisti. Tik iš išvaizdos sunku ką nors pasakyti. Svarbiausia yra pažinti žmogų ir susieti jo išorę su vidumi, žmogų reikia vertinti kaip visumą. Kai konkurso metu susipažinsiu su dalyvėmis iš arčiau, pamatysiu, kaip jos elgiasi, galėsiu lengviau atskirti, kas yra tas tikrasis moteriškumas, grožis.

– Kas Jums yra grožis? Kokie yra jo svarbiausi komponentai?

– Man yra svarbu ugnis žmogaus akyse, stipri vidinė energija, šarmingumas, plati „dūšia“, charizma. Grožio konkurse visų dalyvių bruožai yra dailūs. Kartais žmogus būna gražus, bet to nesimato, nes jis nesugeba užburti, trūksta vidinės energetikos. 

– Ar vaikystėje, jaunystėje svajodavote dalyvauti grožio konkursuose?

– Ne, tikrai, jūs nejuokaukite (juokiasi).

– Sakoma, kad kiekviena mergaitė apie tai nors kartą pasvajoja...

– Tai dabartinių merginų svajonės, tai lemia ir pasaulyje esantis grožio kultas. Pirmoji misė Lietuvoje buvo išrinkta tik 1988 metais. Taigi mano ankstyvoje jaunystėje nieko panašaus nebuvo ir aš tokio poreikio nejaučiau. Labiausiai vaikystėje man trūko šuniuko, o ne būti kokia nors princese. Visos sienos buvo nuklijuotos šuniukų nuotraukomis.

Subrendusios merginos ar moterys eidamos į tokius konkursus žino, ką daro, ir tai joms yra savotiška moteriškumo atrakcija. O kai mažučiukės mergaitės yra pateikiamos kaip „sexy“ lėlytės, tai yra baisu.

– O jei Jums būtų pasiūlyta dalyvauti rinkimuose „Misis Lietuva“, ar sutiktumėte (būtumėte sutikusi) dalyvauti?

– Baikit bajerius. Dar proto šiek tiek turiu (juokiasi). Žinoma, tai yra kiekvieno pasirinkimas: jei moteriai smagu dalyvauti ir jei ji gerai jaučiasi, jei tai jai suteikia vidinį pasitenkinimą, tai tegul dalyvauja. O aš geriau turėsiu kitų užsiėmimų ir nejuokinsiu žmonių (juokiasi).

– Ar Jūsų devynerių metų dukra Liepa nesiveržia į mažųjų misių konkursus?

– Aš jai išperčiau kailį, jei ji užsimanytų į tokį konkursą. Subrendusios merginos ar moterys eidamos į tokius konkursus žino, ką daro, ir tai joms yra savotiška moteriškumo atrakcija. O kai mažučiukės mergaitės yra pateikiamos kaip „sexy“ lėlytės, tai yra baisu. Aš bausčiau tuos, kurie tokius dalykus organizuoja. Man tai yra negražu, neskanu ir tuo yra iškreipiamas mažo žmogaus pasaulėlis, vertybės. Geriau neklausinėkite manęs daugiau apie tai, nes esu labai pikta šiuo klausimu (juokiasi).

– Kuo dar šiuo metu užsiimate, be renginių vedimo?

– Daugiausia laiko užima darbas žurnale – esu žurnalo „Gala“ redaktorė. Ir šiaip, kai turiu du vaikus,  laisvo laiko neturiu visai... 

– Kovo mėnesį buvo nustota rodyti laidą „Myliu LT“. Ar jau spėjote pasiilgti televizijos?

– Aš suprantu, kai žmonės viename darbe išdirba 10 metų ir staiga lieka be jo, tada jie gali mąstyti, kaip jaučiasi be tos veiklos. Mano atveju yra kitaip: laidos tai dingsta, tai atsiranda. Televizija – ne maistas, kurio reikia nuolat užvalgyti. Televizijoje projektai prasideda ir baigiasi, su jais negalima kaip nors susieti savo egzistavimo, šis reikalas niekuo nėra tęstinis.

L.Gradauskienė ir A.Stašaitytė-Masalskienė

– Tuomet galbūt pasiilgote radijo? Darbo laidoje „Tarp mūsų mergaičių“ radijo stotyje M–1?

– Radijas yra mano didžioji meilė, darbas radijuje buvo smagus, apie jį – tik geriausi prisiminimai, jam visados liks didžiausi sentimentai. Bet praėjus tiek daug laiko sunku pasakyti, ar aš pasiilgau tokio darbo. Sunku pasakyti, kas būtų, jeigu būtų.

– Ar dar susibėgate su Asta Stašaityte paplepėti apie mergaitiškus dalykus?

– Dviese susibėgti mes turime mažai galimybių, nes mūsų šeimos ne tokios ir mažos – mes susibėgame dideliais būriais. Puikiai bendraujame, kai tik ištaikome to laiko kartu. 

– Galbūt kada nors mąstėte, kaip turėtų atrodyti Jūsų svajonių laida?

– Negalėčiau taip burti. Kartais taip nutinka, kad tariesi su prodiuseriais, aptari projektą, mintyse ir popieriuje jis atrodo labai puikus, bet kartais situaciją pakoreguoja įvairiausi niuansai ir visi sumanymai išsikreipia. Pavyzdys – laida „TV antis“. Jos sumanymas buvo kitoks, nei pasisuko laida. Vienas iš atsitikimų, kuris išdarkė pagrindinę laidos idėją, – Kedžio istorija. Tai ypač aštri aktualija, kurios išvengti nepavyko ir mums, bet tai laidos kontekstui visai netiko. Tuomet laida prarado savo pirminę idėją, tačiau to numatyti nėra įmanoma.

– 2004 metais dalyvavote ir laimėjote konkursą „Baimės faktorius“. Ar vėl ryžtumėtės išbandyti jėgas panašiame projekte?

– Tuomet teko nemažai pasukti galvą, ar dalyvauti, nes nebuvo taip paprasta nusigauti į Sibirą. Aš visada manau, kad atsisakiusi tokių neeilinių gyvenimo įvykių vėliau jausiuosi kažko nepatyrusi. Gyvenimas juda į priekį ir jis yra matuojamas ne laiku, o nauja patirtimi, todėl manau, kad neatsisakyčiau dar kartą dalyvauti tokioje laidoje. Ten buvo sunku, bet aš nesu išlepusi ir baikšti. Kuo žmogus daugiau patiria, tuo jo gyvenimas įdomesnis.

Livija Gradauskienė

– Koks ryškiausias prisiminimas išliko iš šio projekto?

– Ten viskas buvo labai ryšku... Reikėjo ir vilkiko, kuris lediniais kalnais lekia, šonu užsikarti, ir sliekus pomidorų padaže valgyti... Finalinė užduotis privalėjo būti sunkiausia. Jos metu turėjau nuo kalno su dviračiu šokti į bedugnę, užsikabinti už kabančio tinklo ir dar juo užlipti... Viskas atrodė taip sudėtingai, o tuo metu aš dar neprisiminiau, ar moku važiuoti dviračiu. Prisimenu, kad prieš užduotį dar prašiau pabandyti pavažiuoti dviračiu. Bet pasirodo, kad taisyklė, jog kartą išmokęs daugiau nepamiršti, pasitvirtino.

– Ar kasdienybėje nepasigendate ekstremalių pojūčių?

– Aš nesu labai didelė ekstremalė. Harmonija ir ramybė man yra svarbiau už aštrius pojūčius, išgyvenimus. Specialiai aš jų tikrai neieškau – pakanka rūpesčių su vaikais ir jų problemomis. Man trūksta kelionių, nes su mažais vaikais sunkiau kur nors nukeliauti. Bet ateis laikas, užaugs vaikai ir tam atsiras daugiau galimybių.

– Esate dalyvavusi „Žvaigždžių duetuose“ su atlikėju Radži. Ar dabar dar padainuojate? Ar dainavimas tapo jūsų pomėgiu?

– Nei esu dainininkė, nei galiu rimtai šiuo klausimu kalbėti... Aš sau dainuoju visur: ir vonioj, ir virtuvėj, ir mašinoj (šypsosi). To projekto geriau neprisiminčiau – nervams ir sveikatai skirtos pastangos buvo visiškai neadekvačios pasitenkinimui, kurį tas projektas galėjo suteikti.