M.Rubackytė: turiu trejus namus

– Nors daugiausia laiko gyvenate Paryžiuje ir praleidžiate keliaudama, vis grįžtate į Lietuvą. Kas jus čia traukia?

– Aš turiu trejus namus: Paryžius, Ženeva ir Vilnius. Lietuva yra mano gimtinė, mano dvasinės pusiausvyros šalis, mano sielos penas. Vilniuje gyvena mano mama, bičiuliai, mano studentai – juk aš esu Lietuvos muzikos akademijos profesorė. Visa tai mane ir traukia čia.

Šiaip niekur ilgai nebūnu: kas penktadienį keliauju po visą pasaulį. Vilnių pasirenku kaip vienus iš savo namų, kai reikia keliauti po Šiaurės Europos šalis. Šiemet Lietuvoje praleidžiu visai nemažai laiko: būsiu čia visą lapkričio mėnesį, taip pat sutiksiu Naujuosius metus, švęsime mamos gimtadienį, o ir vasarą atostogavau Lietuvoje. Be to, kur dar visi mano koncertai, darbas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

– Jūsų koncertai Lietuvoje visada sulaukia anšlago. Lietuviai laiko jus sava, nors, ko gero, norėtų pasisavinti ir prancūzai. Kuo skiriasi koncertavimas šiose dviejose šalyse?

– Nors skamba banaliai, publika yra visur vienoda. Turiu galvoje, kad publika yra reikli, įdėmi, dėkinga arba ne. Tik atlikėjas gali būti skirtingas: gerai pasirodyti arba vidutiniškai. O nuo to ir priklauso publikos reakcija.

Skirtumas tas, kad Paryžiuje, kaip viename iš svarbiausių Europos kultūros centrų, vyksta labai daug įvairių renginių. Pavyzdžiui, prieš porą savaičių koncertavau vienoje garsiausių Paryžiaus salių „Salle Gaveau“, o tą pačią dieną tame pačiame mieste vyko dar trijų labai garsių pianistų koncertai, nešnekant apie baletą, operą ir aibę kitų kultūros renginių. Buvau labai laiminga, nes salė buvo pilna, nebuvo laisvų vietų. Čia yra didelis darbas, kurio rezultatas duoda didelį pasitenkinimą.

– O jums, kaip muzikei, ar yra skirtumas, kur koncertuoti?

– Skirtumas tarp namų ir svetur yra. Jeigu šnekėtume apie namus, tai mano namai yra Vilnius ir Paryžius, nes dalis publikos yra mano draugai, mano studentai ir žmonės, kurie mane pažįsta. Kai koncertuoju Naujojoje Zelandijoje, Pekine ar Buenos Airėse, publika manęs nepažįsta: jie atlikėją priima arba ne. Namuose jaučiu tam tikrą palaikymą, entuziazmą ir savų šiluma. Iš vienos pusės, tai labai malonu, iš kitos pusės, yra didelė atsakomybė nenuvilti gerbėjų. Yra įkurtas tam tikras klubas, net yra interneto svetainė „Les Amis de Muza“ (liet. „Mūzos draugai“), kurio nariai yra melomanai, nuo 2006 metų keliaujantys paskui mane į mano koncertus. Po koncerto šis klubas man įteikia rožių puokštę, kurią sudaro tiek gėlių, kiek klubo narių klausėsi koncerto. Jau susitikome Vilniuje, Rygoje, Prahoje, Varšuvoje, Sankt Peteburge.

– Esate atsidavusi darbui. Ar lieka laiko sau? O galbūt, kai muzika – visas gyvenimas, jo net nereikia?

– Taip, jūs teisingai pastebėjote. Menas yra gyvenimas, nes jame yra sukoncentruoti didžiųjų mūsų mąstytojų apmąstymai, tam tikros išvados. Aš labai myliu gyvenimą plačiąja prasme. Vien kelionės yra didžiulis turtas. Praleidžiu daugiau laiko keliaudama nei dirbdama prie instrumento. Taigi kontaktas su žmonėmis, kitų šalių atvėrimas, susipažinimas su jų dvasia, kultūra, pradedant gastronomija ir baigiant šokiu, labai praturtina. Viskas mane domina. Visa tai yra tam tikras branduolys, tačiau lieka laiko ir draugams, ir paskaityti, ir rokui, ir tango pamokoms, ir dar daugybei dalykų.

– Labiau mėgstate groti solo ar su kitais muzikantais?

– Pianistas yra nepaprastai vienišo žmogaus profesija. Dar vienišesnis yra vargonininkas, kuris bažnyčioje tamsoje ir šaltyje groja. Kai turiu galimybę su kuo nors pasidalyti mintimis, yra didžiulė laimė. Šiame Vilniaus fortepijoninės muzikos festivalyje labai džiaugiuosi, nes, be solistų, groja orkestras, dainuoja choras – ko daugiau norėti?

Aš esu vienturtė dukra, turinti vienišo vienuolio profesiją. Vidutiniškai 6 valandas praleidžiu prie instrumento, paskui viena scenoje savo įkvėpimo vedama kalbuosi su savimi. Tad šį kartą esu labai laiminga.

– Daugelis kritikų jūsų muzikines interpretacijas vadina romantiškomis. Ar tokia esate ir gyvenime?

– Taip.

– Ar buvo kada nors kilęs noras kurti pačiai, ne tik groti jau parašytus kūrinius?

– Taip, kūriau nuo septynerių iki aštuoniolikos metų. Bet šiame pasaulyje viskas kainuoja laiką. Taigi tuo pačiu aukštu profesiniu lygiu keliose srityse dirbti yra sudėtinga, todėl reikėjo pasirinkti. Bet tai nereiškia, kad niekada negrįšiu prie kūrybos.

– Pasiūlykite antikrizinį receptą mūsų skaitytojams.

– Mūsų festivalio atidarymo koncerte skambės tik L.van Bethoveno muzika, kurio gyvenimas buvo labai sunkus. Tačiau jo muzika mus kelia, veda į priekį ir suteikia viltį. Choras dainuos garsaus vokiečių poeto Friedricho Schillerio „Odę džiaugsmui“, kurioje svarbiausi žodžiai, kartojami daugelį kartų, yra: „Kai meilė ir jėga susijungs, žmonės bus apdovanoti dievų malone.“

Joks gyvenimas nėra lengvas. Šalies likimas taip pat nėra išimtis. Per tūkstantmetį Lietuva išgyveno dar sunkesnių periodų – mes daugiau kovojome nei kūrėme. Šiandien nesame vieni ir esame laisvi. Todėl baikime verkšlenti kaip nesubrendę vaikai, susiveržkime – ką darysi, visas pasaulis veržiasi diržus. Svarbiausia – nepraraskime dvasinės kibirkštėlės, be kurios jokia ugnis negali užsiliepsnoti.