Nuteistųjų chorui vadovaujantis Stano apie savo globotines: „Jos lyg išsigandę zuikiai“

„Dalis tautos mąsto, kad jei jos padarė nusikaltimą, tai už tai ir turi kentėti. Tačiau juk jos išeis į laisvę ir turės toliau gyventi. Kad gyventum toliau, reikia turėti gražių prisiminimų, reikia turėti nuo ko atsispirti. Aš labai tikiu, kad šis dalyvavimas projekte joms bus bent jau tas geras prisiminimas po daugelio metų“, – įsitikinęs choro vadovas.

Pasak S.Stavickio, idėja suformuoti chorą iš Panevėžio pataisos namuose esančių moterų kilo projektų „Chorų karai“ rengėjams. Išskirtinis pasiūlymas netruko sugundyti dainų autorių ir muzikos prodiuserį.

„Tai yra natūrali, normali idėja. „Chorų karai“ rengiami jau trečią sezoną ir visko jau buvo: dalyvavo visų miestų, dalyvavo ir tarptautinis choras. Matyt, organizatoriai panoro ko nors išskirtinio. Jei man būtų siūlę vėl tapti kokio nors miesto generolu, tikrai nebūčiau sutikęs – nebeužtektų užsidegimo ir noro antrą kartą daryti tą patį. Tai – visiškai išskirtinis atvejis“, – kalbėjo Stano.

Stano teigia, kad choro atrankos vyko keliais etapais: pirmiausia buvo atrinktos moterys, kurios nori dainuoti, vėliau – kurios gali tai daryti. Iš muzikalių merginų būrio Stano atsirinko šešiolika choro narių.

Laidos stop kadras/Choro narė Kristina turi šokėjos patirties

Pasak choro generolo, daug kas mano, kad su pataisos namuose kalinčiomis moterimis dirbti turėtų būti labai sunku, tačiau Stano tvirtina priešingai. S.Stavickis teigė, kad jam neteko susidurti su kokiais nors incidentais ir tarp kriminalinę praeitį turinčių moterų jis jaučiasi gerai. Stano teigia apie merginų likimus pats neklausinėjantis – jei choro dalyvės nori, apie savo gyvenimą jos pasipasakoja pačios.

„Aš jaučiuosi labai saugiai. Šis choras – žiauriai paklusnus. Jos yra labai išsigandusios. Mano mergaitės patiria daug streso, joms reikia mano – choro vadovo – palaikymo, globos. Jos yra lyg išsigandę zuikiai. Nežinau, už ką jos kali – reikia ne klausinėti, gręžiotis atgal, o eiti į priekį. Filmavimų metu jos dreba, laiko man už rankos ir elgiasi lyg patys paklusniausi vaikai. Kad jos mane kur nors pasiųstų – taip nebūna. Taip daryti galiu nebent aš“, – juokėsi Stano.

Pasak dainų kūrėjo, jo chore nėra muziką studijavusių moterų ar merginų, tačiau netrūksta gabių savamokslių. „Maniau, kad tokiose įstaigose jos labiau klauso rusišką muziką, tačiau aš nustebau, kad kai kurios iš jų mintinai žino Tinos Turner repertuarą“, – patikino jis.

Choro vadovas tikina, kad su choro narėmis sutaria puikiai – jos ne tik Stano išverda arbatos, bet ir duoda gyvenimiškų patarimų. Vyras juokėsi, kad jį labiausiai pralinksmino gautas patarimas daug nesportuoti, nekilnoti sunkumų ir užsiimti kultūrizmu, nes neva dėl to jo nemylės moterys.

„Vat taip. Nežinojau tokio dalyko, galvojau, kad kaip tik reikia sportuoti (juokiasi). Ir tai išgirdau iš moters, kuri jau kelis kartus buvo ištekėjusi“, – nuotaikingą atsitikimą prisiminė Stano.

Dainininkas tiki savo choro sėkme ir džiaugiasi, kad nuteistosioms buvo suteiktas šansas pasirodyti projekte ir toliau.

„Dauguma mergaičių į viską žiūri įtariai, dalies iš jų gyvenimo pradžia buvo baisi. Buvau labai nepatenkintas, kai televizija sugalvojo daryti balsavimą, nes jos visą mėnesį repetavo, stengėsi, dirbo ir nesėkmės atveju būtų gavusios dar vieną gyvenimo antausį. Aš labai džiaugiuosi, kad žiūrovai jas nori matyti ir toliau“, – džiaugėsi Stano.

Iš Vilniaus repetuoti su choro narėmis S.Stavickis į Panevėžį vyksta kas antrą dieną. Paklaustas, ar jam nekyla mintis kuriam laikui apsistoti šiame mieste, Stano atsakė neigiamai.

„Tai tėra valanda su trupučiu kelio. Žinoma, tai atsibosta, bet aš esu konservatyvus žmogus ir man labai svarbu grįžti miegoti į namus“, – patikino jis.

Choro narės – ir nuteistosios už sunkiausius nusikaltimus

Panevėžio moterų pataisos namų direktoriaus pavaduotoja Regina Stankuvienė teigė, kad pataisos namų chore „Viltis“ dainuoja moterys ir merginos, kurių likimai yra labai skirtingi.

„Šiame chore yra moterys, teistos už įvairius nusikaltimus, pradedant pačiais baisiausiais – žmogžudyste ir baigiant teistumu už smulkias vagystes, narkotikų prekybą ir panašiai. Sekmadienį laidoje rodyta Ramunės istorija – viena dažniausiai pasikartojančių. Mergina neturėjo vaikystės, neturėjo normalios šeimos, augo aplinkoje, kuri ją pastūmėjo į nusikaltimą. Tačiau chore taip pat yra moterų iš normalių šeimų, turėjusių mylimus žmones aplinkui, turėjusių galimybę mokytis, studijuoti“, – kalbėjo R.Stankuvienė.

Pataisos namų direktoriaus pavaduotoja įsitikinusi, kad projektas „Chorų karai“ moterims gali padėti išėjus į laisvę.

„Aš galvoju, kad bet kokia naudinga veikla bent po truputį padeda moterims integruotis į visuomenę. Dabar jos yra pilnos vilties, jos labai stengiasi – šie bruožai labai reikalingi laisvėje“, – įsitikinusi R.Stankuvienė.