Ramūnas Karbauskis: „TV serialu nusilenkėme kaimo žmonėms“

Ramūnai, tikriausiai netveriate džiaugsmu: serialas, prie kurio dirbote visą vasarą, mėgstamas žiūrovų. Televizija pageidauja naujų serijų...

Džiaugiuosi, kad teisingai pasirinkome pavadinimą. Jis – lyg lietuviško kaimo vėliavnešys. „Naisių vasara“ pagerbėme visus kaime gyvenančius žmones. Labai smagu, kad įtikinau kolegas, jog pavadinimas turi skambėti būtent taip. 

Turbūt jau spėjote peržiūrėti visas serijas? 

Dar nesu matęs visų serijų, nes jos tebemontuojamos. Kitas dalykas – jau dirbame prie kito sezono serijų: pradėjome rašyti naują scenarijų, gegužę įsibėgės filmavimas. Kovo mėnesį laukia „Naisių vasaros“ aktorių koncertinis turas po Lietuvą: aktoriai bendraus su žiūrovais, skaitys eiles, dainuos.

Ar tiesa, kad pradėjus filmuoti TV serialą pagyvėjo ir patys Naisiai?

Taip, jau dabar su bendruomene rengiamės turistų antplūdžiui. Galvojame, ką įdomaus galėtume jiems pasiūlyti, steigiame dažasvydžio centrą, juda muziejų reikalai (turėsime jų net tris, iš kurių vienas bus „Naisių vasaros“ filmavimo aikštelės muziejus). Dirbdami prie šio serialo, atradome kažką tokio, kas skleidžia gėrį ir nepalieka abejingų gyvenančiųjų emigracijoje.

Užsidegimu ir noru prisidėti prie „Naisių vasaros“ ne vien finansiškai, bet ir kūrybiškai, tikriausiai nustebinote serialo prodiuserį R. Skaisgirį?

Nuo vaikystės buvau auklėjamas viską daryti prasmingai. Niekada nerėmiau jokių grožio konkursų ar sporto komandų... Bet galiu pasakyti, kad asmeniškai pažįstu visus Šiaulių rajono vaikų globos auklėtinius, keturiolika metų remiu Šiaulių rajono jaunimo centrą.

Ar būta jūsų aplinkoje vyrų, į kuriuos galėtumėte lygiuotis?

Jei kalbėsime apie vyresnės kartos atstovus, taip, tai – mano tėtis. Išskirti kažką iš dabartinės ir jaunesnės auditorijos negalėčiau. Jauni vyrai sugadinti mamų, aplinkos, pačių savęs, išlepę ir verti silpnosios lyties vardo: nemoka nei kentėti, nei mylėti...

Kokį vyrą vadintumėte vyrišku?

Tokį, kuris gerbia save ir aplinkinius, yra ryžtingas ir atsakingas, geba priimti sprendimus. Na, lietuviai minėtais aspektais ne patys blogiausi (šypsosi prisimindamas italus ir ispanus). Nuostabu, jei vyras dar ir jautrus.

Galėtumėte prisiminti, kada sutikote savo žmoną?

Sutikau ją būdamas 24–erių, vedžiau 25–erių.

Vis dar manote, kad ankstyva santuoka laimės neatneša?

Na, jei moteris nori būti laiminga šeimoje, neturėtų tekėti labai anksti. Apie 26–27–tus metus jos tampa reiklios, pasikeičia požiūris į motinystę. Kita vertus, labai liūdnai atrodo Europos tendencijos, kai pirmagimių susilaukiama 30–ties. Nereikėtų pamiršti, kad vaikui reikalinga jauna mama, draugė, o ne močiutė. Mano žmona drauge su vaikais nardo, užsiima kita bendra veikla. Kai tėvai vaikus ne tik augina, bet yra jų draugai, visai kas kita.

Turbūt sutiksite, kad mūsų visuomenėje moteriai nelengva...

Bendraudamas su jaunimu, dažnai akcentuoju, kad moterims Lietuvos visuomenėje daug sunkiau: jei moteris nori atskleisti save kaip asmenybę, siekia sukurti šeimą su brandžiu žmogumi, reikia daug vidinės jėgos ir tikėjimo savimi.

Grįžkime prie jūsų paminėto dailiosios lyties trisdešimtmečio.

Maždaug 28–erių metų moterims būdinga mąstymo krizė – baimė, kad neištekės, liks vienos ir vienišos... Jokia paslaptis, kad vyrams moters draugės prireikia tik subrendus, o iki tol jie labiau žiūri į „blondines“.

O jūs pats? Ar anksti subrendote?

Jaunystės neturėjau (šypsosi). Tas gyvenimo tarpsnis tarsi visai iškritęs. Nuo devyniolikos metų labai daug dirbau. Po pirmojo kurso tuometėje Žemės ūkio akademijoje su draugais įsteigėme įmonę. Kol ją įregistravome, labai privargome. Tada sugalvojome, kad turėdami tokios patirties galėtume kitiems pasiūlyti paslaugą – rengti įmonių įstatus. Paskui Kaune turėjome parduotuvę, kurioje prekiavome kosmetika iš Vokietijos ir originaliais senesnių kolekcijų drabužiais. Norėdamas, kad aplinkiniai nesuprastų mano amžiaus, nešiojau ūsus. Taigi, kas yra studentavimas ir jaunystė be streso, nežinojau. Nesakau, kad teisingai elgiausi, bet tuo metu kito kelio nebuvo.
Dvidešimt penkerių tapau Seimo nariu, tikėjausi, kad galiu spręsti valstybės klausimus. Ne iš karto supratau, kur papuoliau. Po aštuonerių metų pasitraukiau: neatlaikiau psichologiškai, man buvo per sunku. Dabar juokauju, kad tik būdamas seneliukas pagalvosiu apie prezidentavimą (juokiasi).

Gal žinote receptą, kuris padėtų Lietuvai išsivaduoti iš krizės gniaužtų?

Mažumos vyriausybė būtų idealus variantas krizės laikotarpiu. Ji priklausytų absoliučiai nuo susitarimo, negalėtų gyvuoti kitaip.

Plačiau skaitykite žurnale “Ji”