V.Šerėnas atsuka moterims nugarą

Taip, būtent šiandien vienam populiariausių Lietuvos humoristų, LNK laidos „Dviračio šou“ vedėjui Vytautui Šerėnui sukanka nei daug, nei mažai – 50 metų. Vyras, į kurį vien akį užmetus ima juokas, gimtadienį švęs restorane, sukvietęs artimuosius ir draugus. Norisi tikėtis, jog šįvakar V.Šerėnas neašaros ir nosimi nešnirpščios – ne dėl širdžiai mielų žmonių sveikinimų, o todėl, kad sirguliuoja. Kaip pats sakė, „pasigavo virusiuką“, ir jau antra savaitė šis kamuoja. Taigi prieš porą dienų V.Šerėnas artėjančio jubiliejaus proga interviu „Lietuvos žinioms“ davė telefonu, gulėdamas lovoje.

– Kiti tokiomis progomis didžiausius pokylius organizuoja – minia svečių, būrys žurnalistų, fotosesijos, televizijos reportažai...

– Na, tai nėra valstybinės reikšmės įvykis... Švęsiu su draugais ir bendradarbiais. Tiesiog pabūsime.

Apie kosmosą

– Kaip manote, ar 50 metų yra proga stabtelėti ir atsigręžti atgal?

– O ko ten sukiotis?

– Prisiminti, koks buvote jaunas ir gražus.

– Pagal Marsą nežinau, kiek man būtų – gal 37 metai...

Kadangi, kaip sakiau, esu iš kaimo, turinčio patriarchalinių tradicijų, susėdame su kaimynu ir gurkšnojame kokį nors žmonijos sugalvotą gėrimą.– Jaučiatės esąs tokio amžiaus?

– ...pagal Jupiterį – gal kokie dveji.

– Šnekate, lyg būtumėte koks astronomas. Kad jau taip kalbame, prisiminiau, kaip mano vienas geras pažįstamas sakė: „Būdamas jaunas maniau, kad 50 metų – tarsi koks kosmosas. Kai perkopiau šį amžių, visai smagiai jaučiuosi.“

– Kai aš buvau kokių 10 metų, žmonės pradėjo skristi į kosmosą. Tada visi, taip pat ir aš, svajojo būti kosmonautai. O kai sulauki 50 metų, dar nebuvęs kosmose, šita profesija jau nebeįdomi tau.

Rinkimai – ne juokas

– Dabar madinga rašyti biografines ir autobiografines knygas. Ar kada nors perskaitysime tokią apie V.Šerėną?

– Nežinau, nerašau ir su rašančiaisiais nebendradarbiauju. Jei kas nori, tegul rašo. Negi uždrausi?

– 2002-aisiais dalyvavote Lietuvos prezidento rinkimuose. Jei būtų išrinkę, ką būtumėte daręs: atsiprašęs ir pasakęs, kad tik pajuokavote, ar ėmęsis prezidento pareigų?

– Ką reiškia „atsiprašęs“? Rinkimai – ne juokas. Negražu ir nesolidu apsisukti ir nieko nedaryti. Būčiau dirbęs prezidentu.

– Esate ekonomikos mokslų daktaras. Jūsų buvęs kolega, teisininko diplomą turintis Arūnas Valinskas, kurį laiką dirbo Seimo pirmininku. Galėjote ir jūs būti vienas iš trijų valstybės asmenų. Širdies neskaudėjo?

– Neskaudėjo. Kas tai – viršūnė? Ar nuolatinis siekis? Kaip sakytų vienas buvęs sovietų politikas, „čepucha“.

– „Čepucha“ yra kas: politika ar siekis eiti aukštas pareigas?

– Viskas – trumpalaikiai dalykai.

– Humoro laidoje „Dviračio šou“ atsirado Valinsko personažas, jį vaidina aktorius Ramūnas Šimukauskas. Kaip manote, koks aktorius galėtų apsimesti Šerėnu?

– Neįsivaizduoju. Valinskas irgi nežinojo, kas jį vaidins.

Patriarchas

– Žmones ima juokas vos jus pamačius ir net nespėjus burnos praverti. Neužknisa?

– Esu prie to pripratęs. Toks darbas.

– Ar yra buvę, kad kas nors jus pamatęs pradėtų verkti. Iš juoko.

– Kartais maniškiai vaikai pamatę mane verkdavo.

– Esate griežtas tėtė?

– Apimtas patriarchato nuotaikos. Esu iš kaimo – viduramžių tradicijų.

– Kokį V.Šerėną dažniau mato žmona – rimtą, linksmą, nekalbų?

– Žmona tikriausiai pasakytų, kad dažniausiai mato mano nugarą, nes sėdžiu nusisukęs į kompiuterį. Ko ten ieškau? Naujienų, iš kurių galima būtų daryti parodijas.

– O į televizorių mėgstate spoksoti?

– Profesiniais sumetimais daug ką žiūriu – beveik visas informacines naujienas. O kartais ir kokį filmą.

– Namie dažnai būna svečių? Ar čia norisi ramybės?

– Dažniausiai koks nors kaimynas užeina.

– Ką tada veikiate susėdę?

– Kadangi, kaip sakiau, esu iš kaimo, turinčio patriarchalinių tradicijų, susėdame su kaimynu ir gurkšnojame kokį nors žmonijos sugalvotą gėrimą.

– O kuo tuo metu užsiima žmonos?

– Jos gali prisidėti. Visada skatiname tai daryti.

– Ir...

– Žmonos kuklinasi.

Jos supranta, ką daro

– Jūsų darbas – juoktis iš kitų. Ar iš savęs irgi pasišaipote?

– Žinoma, iki 50 metų buvau normalus žmogus.

Mūsų šou grupę „Plaktukas“ pakvietė į kažkokį įmonės renginį ir ten gavome šimtą banknotų po vieną rublį. Kai pasidalijome, kiekvienam išėjo po 13.– O kas bus perkopus penkiasdešimtmetį, nežinia...

– Sekmadienį matysime.

– Kada yra daugiau iš ko juoktis, kai žmonės gyvena gerai ar kai sunkiai?

– Kai sunkiai. Tada gal ir negražu juoktis, bet vis tiek norisi.

– Ar tiesa, kad prieš daugelį metų vienas pirmųjų jūsų, kaip humoristo, honorarų buvo 13 rublių?

– Taip nutiko vieną kartą, studijų laikais. Mūsų šou grupę „Plaktukas“ pakvietė į kažkokį įmonės renginį ir ten gavome šimtą banknotų po vieną rublį. Kai pasidalijome, kiekvienam išėjo po 13. Anuomet už pusvalandžio pasirodymą tai buvo baisiai dideli pinigai.

– Kiek šiais laikais paprastai kišenėje turite grynųjų?

– Nuo nulio iki 500 litų, nes dabar yra toks „išmislas“ – plastikinės kortelės.

– Būna visokių krizių – pasaulinių ekonominių, kūrybinių, vidutinio amžiaus... Esate kurią nors jų pajutęs?

– Pasaulinę ekonominę jaučiu. Jei man paaiškintumėte, kas atsitinka vyrams per vidutinio amžiaus krizę, galėčiau atsakyti.

– Manoma, tada vyrai savo žvilgsnius nuaštrina į jaunas ir dailias paneles.

– Aš savo žvilgsnį visada kreipiu į brandžias moteris. Jos man įdomesnės. Mat brandžios moterys supranta, ką daro.

– 2010 metais bus jūsų ir Dalios santuokos dvidešimtmetis. Kokių savybių ji turi, kad gyvena su V.Šerėnu? Gal labai kantri?

– Na... Su manimi nėra jau taip blogai gyventi. Tačiau negi pradėsiu save girti.

– Tada žmoną pagirkite. Kokia Dalia, kad taip ilgai kartu gyvenate?

– Todėl, kad ji – jau brandi moteris, supranta, ką daro.

Sugedo indaplovė

– Kadaise politechnikume įgijote ryšininko specialybę, dirbote tarpmiestinėje telefonų stotyje, o tarnaudamas sovietų armijoje – suvirintoju. Ar tokie išmokti dalykai kada nors praverčia?

– Anksčiau telefonų stotyje dirbo žmonės, o dabar ten – nedidelė dėžutė... Ką nors suvirinti galėčiau, bet ne taip kokybiškai, kaip tai padarytų Viktoras Uspaskichas.

– Kokie darbai nepatinka?

– Labiausiai nemėgstu plauti indų. Kaip tik šiuo metu namie sugedusi indų plovimo mašina.

– Kas tada rūpinasi, kad namie nebūtų krūvos nešvarių lėkščių?

– Buvau iškėlęs utopinę idėją – naudoti vienkartinius indus. Tačiau moterys nesutiko. Todėl jos, brandžios ir nebrandžios, susirikiuoja indų plauti. O aš vaidinu labai užsiėmusį brandų vyriškį, sėdintį veidu į kompiuterį. Tada šeimos moterims atrodo, kad prasmingai dirbu.

– Pakalbėkime, kas jums patinka. Mėgstate toli keliauti – į Kanadą, Aliaską ir panašius kraštus.

– Net nežinau, ką labiau mėgstu: rengtis kelionei ar keliauti. Praktiškai niekur nevažiuoju nepasiruošęs. Man patinka susidaryti maršrutą, viską susikrauti. O kiekvieną savaitgalį važiuoju į sodybą ir ten kaitinuosi pirtyje. Dar mėgstu visuomenėje vertinamą vyrišką žaidimą – slankioju po mišką. Tai yra medžioklė. Tačiau dabar guliu lovoje, nes noriu iki gimtadienio pasveikti.