Kankina mylimąją, nes bijo įsipareigojimų

Nepaisant to, jis nuolat man rašydavo, klausdavo, kaip laikausi, ir galų gale po kelių savaičių jis paprašė susitikti. Jis pasakojo, kad per tą laiką bandė megzti santykius su keliomis panelėmis vienu metu. Sakė, kad visą tą laiką galvojo apie mane, visos kitos tuščios, jam manęs reikia ir nori pradėti gyventi kartu. Po ilgų galvojimų aš nusprendžiau atnaujinti santykius. Iš pradžių buvo viskas puiku. Tačiau pastaruoju metu jis vėl pradėjo vengti šnekų apie gyvenimą drauge. Tai jis sako, kad tam dar nepasirengęs, kad nenori atsisakyti susitikimų su draugais, nes atseit bus jau pririštas, tai sako, kad netinkamas laikas, nes šiuo metu jo atlyginimas nepastovus (jo netenkina tai, kad aš visai ne prieš, jei didesnė finansinė atsakomybė gultų ant manęs), nenori atsisakyti lankyti sporto klubo, nes jam tai patinka, be to, nori ir toliau padėti mamai finansiškai, kaip buvo iki šiol. Aš tvirtai žinau, kad myliu jį, bet esu labai sutrikusi, nebežinau, ar verta man juo tikėti ir pasitikėti, nežinau, kaip reaguoti į jo susirašinėjimus internete, nežinau, ką daryti su tuo apsigyvenimu drauge, kiek galų gale galima tampytis ir važinėti tai ten, tai ten, nes savo kampelio neturime. Kyla minčių, kad turėčiau atėjus vasarai iškelti jam ultimatumą, nes vis dėlto metai bėga, o mūsų santykiai nejuda į priekį. Vita.
 

Sveika, Vita. Kiekviena moteris, ko gero, norėtų, kad mylimas vyras jos siektų, dėl jos kovotų, stengtųsi. Iš tavo laiško susidaro įspūdis, kad tu esi tas vyras, siekiantis žūtbūt užkariauti mylimosios širdį. Esi pasirengusi daug ką dėl jo paaukoti: ir finansinį įnašą didesnį įnešti, ir prisiimti atsakomybę, kur jūs gyvensite, ir paminti savo apmaudą, kad jis susirašinėja su kitomis. O kiek jau daug per tuos metus tos atsakomybės ir iniciatyvos ėmeisi, aukojai, laukei, prisikentėjai, atleidai jo blaškymąsi. Ir iš kur tiek kantrybės? Kieno dar dėmesio ir meilės taip siekei? Ar pažįstamas tau šis desperatiškas siekis? Kam tau reikia tokio išprievartauto ryšio?

Tavo vaikinas tikrai neatrodo pasiruošęs ir norintis įsipareigoti, jei per penkerius metus niekaip negali ryžtis ir vis atsiranda kažkokių kliūčių galutinai apsispręsti.

Žinoma, jis nenori tavęs visiškai prarasti, todėl jūs ir tampotės – šokate nesibaigiantį priartėjimų ir nutolimų šokį. Galiu tik įsivaizduoti, kaip tau apmaudu, kaip jautiesi pavargusi, skaudinama. Manau, jau tavo pačios klausimas „ar verta“ slemia ir atsakymą. Ultimatumas, ko gero, pagreitintų vaikino atsitraukimą, tik tokie pasiūlymai rinktis „arba arba“ visada siūlantįjį pastato į nepatogią situaciją. O jei jis pasirinks tave? Veikiausiai po kiek laiko vėl tęsis tas pats neaiškumas.

Apsispręsk pati – juk turėjai pakankamai laiko pažinti jį ir save. Bet juk tai ir sunkiausia, ar ne? Sunkiausia, kai tenka prisipažinti sau, kad tai tu negali apsispręsti, o kitas viso labo tik naudojasi palankia neapibrėžta situacija ir tavo kompleksais. Iškelk ultimatumą sau: arba gerbsiu, mylėsiu save, turėsiu orumo, arba visą laiką lauksiu kito malonės ir susitaikysiu su bet kuo. Joks žmogus neturi būti kankinamas ir žeminamas. Sėkmės tau, Vita.