Laimingos santuokos paslaptis: gyvenimas skirtinguose būstuose (I)

Jų laimingos santuokos paslaptis – gyvenimas gretimuose būstuose. Tokį gyvenimo būdą sutuoktiniai, kuriems abiems 57 metai, praktikuoja pastaruosius dešimt metų. Kartu pora jau 36-erius metus.

Dailymail.com pateikia Gabriellės pasakojimą apie savo neįprastą gyvenimą.

Kiekvieną rytą į lovą mano vyras Janas atneša man karštos arbatos ir skrebučių. Mes aptariame naujos dienos planus. Tada, pakeliui į universitetą, kur dėstau meną, pavežu jį iki mokyklos, kurioje jis dirba. Darbo dienai pasibaigus, dažnai kartu važiuojame apsipirkti, o šeštadieniais turime įprotį išeiti papietauti į miestą.

Esu tikra, kad daugelio sutuoktinių namų rutina labai panaši į mūsiškę. Tačiau taip pat neabejoju, kad mūsų šeimos gyvenimas nuo jų labai skiriasi. Janas ir aš nemėgstame dalintis ta pačia lova ir net tuo pačiu namu. Pastaruosius dešimt metų gyvename atskirai, dviejuose identiškuose sujungtuose namuose.
 

Turime savo atskirus miegamuosius, atskiras vonias, virtuves ir svetaines. Taip pat turime savo lauko darželius, atskirtus tvora. Mano manymu, atradome patį geriausią sprendimą: gyvename savo pačių gyvenimus, tačiau neprarandame ir sutuoktinių gyvenimui būdingų džiaugsmų ir privalumų.

Atvirai pasakius, manau, kad atradome sprendimą apie kurį daugelis moterų slaptai svajoja. Nes joms įgriso pjautynės dėl namų tvarkymo ar jų vyrų įprotis skustis barzdą virš kriauklės. Gyvenimas atskiruose būstuose visiems šiems dalykams padaro galą. Be to, kai mes esame kartu, tai reiškia, kad mes išties norime būti kartu, o ne, kad esame kartu dėl įpročio arba todėl, kad privalome būti kartu, nes gyvename po vienu stogu. Taip mes vertiname ir gerbiame vienas kitą daug labiau.

Kadais įprastinis mūsų, kaip sutuoktinių, gyvenimas peraugo į labai šiuolaikiškus santykius, kuriuose mes esame labai sėkmingai susituokę vienišiai, tačiau išliekame įsipareigoję vienas kitam. Nors myliu savo vyrą ir jis yra puikus kaimynas, aš tikrai nenoriu su juo kartu gyventi.

Žinoma, tikrai nemaniau, kad taip nutiks, kai 1973 m. rugsėjį tekėjau už Jano. Susipažinome mokykloje ir iki vestuvių draugavome trejus metus. Vėliau, kaip ir visi jaunavedžiai, labai džiaugėmės gyvenimu kartu. Kai nusipirkome savo pirmąjį namą – erdvų trijų miegamųjų būstą, kuriame aš iki šiol gyvenu – daugybę metų praleidome norėdami paversti jį patogiu ir jaukiu.

Deja, negalėjome susilaukti vaikų, todėl visą savo dėmesį skyrėme vienas kitam. Aš džiaugiausi gamindama ir tvarkydama namus, nors abu siekėme karjeros mokydami ir dėstydami. Janas turėjo rimtesnę poziciją ir buvo pagrindinis šeimos išlaikytojas.

Tačiau visa tai pasikeitė 1997 m., kai vyras neteko darbo. Staiga Janas prarado pasitikėjimą savimi, pasikeitė, tapo labai liūdnas. Nors ir stengiausi jį palaikyti, jis nusigręždavo nuo manęs. Taip tarp mūsų prasivėrė bedugnė.

Janas vakarais išeidavo iš namų gerti, negįždavo pernakt namo. Pasijutau tarsi jis elgtųsi su manimi kaip su kambarioke, neapsikenčiau ir galiausiai paprašiau jo palikti namus. Jis susirado nuomuojamą namą už dešimties mylių ir, nors ir buvo labai liūdna, man taip pat palengvėjo, kad jo nebebuvo šalia.

Tariausi su advokatu dėl skyrybų, manydama, kad mūsų santuoka žlugo. Bet Janas, galiausiai susiradęs naują darbą, ignoravo mano jam siųstus skyrybų dokumentus. Aš jo labai ir nespaudžiau, nes mačiau, kad vienas jis buvo labai liūdnas.

Mums gyvenimas atskirai buvo labai skirtingas. Mūsų draugai palaikė mane ir aš mėgavausi naujai atrasta nepriklausomybe. Tuo tarpu Janas tarsi liko vienas.

Dar daugiau, man patiko eiti miegoti vienai ir pasikviesti į namus svečių kai tik pati to norėjau. Aš nerūkau ir prašydavau, kad Janas namie taip pat nerūkytų. Man taip pat nepatikdavo kartu su juo žiūrėti kovinius filmus, kuriuose tiek daug smurto. Vis dėlto dalelė manęs liūdėjo, kad likau viena. Man vis dar patiko santuokos idėja ir aš norėjau ką nors sutikti. Tačiau nors kartą sutikau atsakyti į vienišų širdžių skilties skelbimą vietos laikraštyje, mano pasimatymas buvo siaubingas.

Janas turėjo daugybę trūkumų, tačiau aš suvokiau, kad mus vis dar vienijo stiprus ryšys. Bėgant laikui, mano pyktis jam vis mažėjo. Praėjus keliems mėnesiams Janas man jau atrodė atgailaujantis, liūdnas ir pažeidžiamas. Aš pasiilgau mūsų santuokos kultūros ir dalykų, kuriais kartu dalinomės. Ypač pasiilgau mūsų atostogų, kavos gėrimo mažose kavinukėse pietų Prancūzijoje ir žvalgymosi po Italijos meno galerijas. Atostogos su draugais nebuvo tas pats.

Žinojau, kad Janas gailėjosi dėl savo elgesio ir po 18 mėnesių jis paklausė, ar nesutikčiau vėl su juo gyventi. Man tai buvo didžiulė dilema, nes nors aš ir norėjau vėl būti kartu su juo, aš išties nelabai norėjau kartu su juo gyventi.

Galiausiai, sprendimas pats mus surado kai 1999 m. kaimynai nutarė parduoti šalia esantį namą. Janas prakalbo svarstąs persikelti į šį namą. Iš pradžių nebuvau tikra, kad tai gera mintis, bet vėliau persigalvojau.

Mano draugai buvo priblokšti, kai leidau Janui persikrausti šalia manęs. Jie žinojo, kokia palaužta buvau dėl jo elgesio seniau, jie matė, kad pradėjau gyventi naują gyvenimą. Žinoma, jie jaudinosi, kad ir vėl būsiu įskaudinta ir nesuprato, kodėl sutikau, kad Janas vėl būtų taip arti manęs.

Netgi išdrįsiu pasakyti, kad mūsų gyvenimo būdas leidžia mums mėgautis tobula santuoka.Bet naujasis Janas jau visai kitaip žvelgė į savo gyvenimą. Visas negatyvumas ir kritika buvo išnykę. Vietoj to, atsirado daug daugiau pozityvių minčių.

Jis klausė mano patarimų dėl jo namo interjero. Ir vis dėlto mūsų namų vidaus interjeras labai skiriasi. Mano namuose labai daug mano pačios rankdarbių ir sąmoningų kičo elementų, kuriuos surinkome per daugiau nei 25 metus. Pamačiusi jo naująjį būstą supratau, kad mūsų bendras būstas niekada nebuvo jo skonio.

Atvirai pasakius, pasirodo, Janas turi nuostabų skonį ir jo namų interjeras daug gražesnis už manąjį.

Jis net išgriovė vieną sieną, kad jo virtuvė būtų didesnė ir aš jam to labai pavydžiu. Anksčiau Janas niekada negamino. Tačiau dabar jis nuolat kviečiasi mane pas save pavalgyti. Po pietų ar vakarienės aš jį tiesiog palieku – indus išplauna jis pats. Aš pradėjau gaminti sekmadienio pietus ir jis už tai yra daug labiau dėkingas nei seniau. Jis buvo toks laimingas, galėdamas sugrįžti pas mane.

Jei mano manuose reikia ką nors padaryti – Janas visada noriai tai daro, kai tuo tarpu anksčiau jo reikdavo prašyti ir prašyti.

Janui nepatikdavo faktas, kad pas mus į svečius ateidavo daugybė žmonių. Pamenu, sykį pas mane lankėsi žmonės iš teatro grupelės, kurioje vaidinau. Klausydamiesi muzikos kalbėjomės, kai staiga išgirdau barbenimą į sieną – Janas taip bandė pasakyti, kad per garsiai triukšmavome. Iš pradžių man buvo labai gėda. Bet jis vis dar daro tą patį iki šiol. Tačiau dabar aš tik nusijuokiu, nes jis išties kartais gali būti toks nepakenčiamas. Buvo sykį atvejis, kai pas mane apsilankė draugas ir Janas paklausė manęs kitą dieną apie jį, su pavydo iškreiptu veidu.

Galiausiai, vis tik, mes atradome savo pačių, kaip sutuoktinių, gyvenimo būdą su kitokia meilės forma. Man ji dar gilesnė nei kada nors anksčiau. Mes abu esame laisvi, tai reiškia, kad esame vienas kitam ištikimi ir leidžiame kartu laiką todėl, kad to norime, o ne todėl, kad esame įsipareigoję tai daryti.

Janas visada būna šalia, kai man reikia pagalbos, jis yra puikus partneris ir todėl, kad patys nustatome taisykles savo namuose, tarp mūsų nėra jokios įtampos.

Nors mūsų santykiai nėra įprasti, mūsų gyvenime yra labai daug romantikos ir meilės. Nors mes nenakvojame vienas pas kitą namuose, dalijamės bendru kambariu, kai vykstame atostogauti.

Nors tarp mūsų yra aistra, bėgant metams dalykai keičiasi – gyveni kartu ar ne – ir lytinis gyvenimas tampa nebe toks svarbus. Buvimas kartu su kažkuo, kas žiūri ta pačia kryptimi ir ką tu myli, kuo tu pasitiki ir ką gerbi, yra svarbiausia ilgos santuokos paslaptis. Janas yra geras žmogus, kuris mane palaiko ir mes labai džiaugiamės, kad neišsiskyrėme.

Mūsų santuoką buvo verta išsaugoti, mums tiesiog reikėjo truputį laiko. Nors kartu gyventi būtų pigiau, gyvenimas atskirai mums tinka labiau. Ir taip, tokį gyvenimo būdą aš tikrai rekomenduoju. Tikiu, kad kai santuoka nebeatitinka lūkesčių, reikia ne skubėti į skyrybas, bet bandyti atrasti naujų sprendimų.