Meilei galioja tos pačios rinkos taisyklės kaip ir turgui

– Ką jūs pakeistumėte meilės reikaluose, jei tik galėtumėte?

– Aš pakeisčiau geidulio natūrą. Meilės natūra yra tokia pat, kaip ir rinkos dėsnis – moterys ir vyrai geidžia to, ko yra mažiausiai, ką iš jų atima. Vakarų literatūroje geidulio atskaitinis taškas yra kliūtis. Trokštamas objektas bus tas, kuris kelia pavydą, kuris atstumia, kuris turi būti užkariautas. Ir visuomet vyrai yra tie, kurie geidžia, o moterys – tos, kurios turi daryti viską, kad būtų  geidžiamos.

– Kokia būtų šio mąstymo alternatyva?

– Mano mėgstamiausia knyga apie meilę yra žydų rašytojo, Nobelio premijos laureato Isaaco B.Singerio romanas „Vergas“. Jame pasakojama apie žydą Jacobą ir lenkę Christiną Wandą. Wanda geidžia vyro. Daugiau nei dvejus metus ji kovoja dėl jo. Ir tik dėl didžiulio Wandos atkaklumo Jacobas pagaliau suvokia tai kaip jos simpatiją jam.

– Bet juk jokia moderni moteris dabar nelakstytų paskui vyrą. Jai tai atrodytų beprasmiška.

– Wanda neužspaudžia savo meilės, nedaro jos išsenkančiu ir dėl to geidžiamu ištekliu. Idėja kovoti dėl moters meilės, labai vyriška, galbūt dėl to, kad tokiu būdu vyras pademonstruoja savo galią. Galybė patarimų knygų nori moteris išmokyti senkančių išteklių strategijos – „Būk nepasiekiama, neatsiduok taip greitai!“. Taip geidulys tampa visiškai techniniu reikalu.

– Tačiau moterims šiais laikais yra lengviau pajusti savo vertę, nes jos yra mažiau priklausomos nuo vyro pajamų.

– Mano manymu, meilė neturi nieko bendro su vyro ar šeimos statusu. Šiandien moterys yra korporatyvinio kapitalizmo dalis. Jos dirba viešųjų ryšių specialistėmis, finansų analitikėmis, advokatėmis didžiosiose kompanijose. Šiuo metu visi konkuruoja tarpusavyje, yra nuolat vertinami ir dažnai įvertinami nepakankamai.

– Bendrovė kasmet privalo augti, taigi darbuotojai turėtų turėti jausmą, kad dar ne viską yra pasiekę.

– Dėl šios priežasties moteris kovoja su savo kenkėjais, kurie ją ignoruoja ir neįvertina jos talento. Kiti yra gražesni, greitesni ir patrauklesni nei ji. Aš nenorėčiau gyventi jokioje kitoje epochoje, tačiau kapitalizmo laikai mus įrėmina į ekstremaliai organizuotą ir apskaičiuotą pasaulį. Moterys nori vėl išgyventi ką nors, kas yra neorganizuota, neapskaičiuota – ypač sekse, romantinėje meilėje ir auginant vaikus. Joms reikia to saugumo ir atsidavimo, kurį gali duoti tik patikimas, artimas žmogus.

– Rašote, kad šiandienos žmogui ypač svarbu būti geidžiamam ir mylimam.

Jei vyrai būtų tie, kurie moteriai atneša kavos, ir kuriems kaip sekretorėms būtų diktuojami laiškai bei jie augintų vaikus, tuomet vyrai pataikautų moterims. Kas turi galią, tas gali rinktis, tačiau be meilės neišsiverčia nė vienas.

– Taip. Ir tam yra priežastis. Pasitikėjimo savimi jausmas šiandien yra pagrindinė ašis, kurioje mes apie save susimąstome, ši tema yra tapusi net manija. O romantinė meilė yra labai geras savivertės tiekėjas. Kiekvienas pažįsta tą jausmą – kai esi mylimas, jautiesi didesnis, stipresnis, gyvybingesnis.

– Bet juk niekada nebuvo kitaip?

– Tačiau anksčiau visuomenė buvo aiškiau suskirstyta – kas mes esame, kur mes stovime, ką mes galime. Pilietis, norintis apsirengti kaip kilmingasis, negalėjo to daryti, nors finansiškai galėjo sau tai leisti. Nors šiandien galia ir turtai nulemia mūsų padėtį visuomenėje, tačiau mes patys nuolat stengiamės sužinoti, kas mes esame ir kur priklausome būti. Romantinė meilė yra puikus būdas prislopinti šį neužtikrintumą.

– Ar tie žmonės, kurie dėl savo finansinio ar socialinio kapitalo gauna didesnį visuomenės pripažinimą, yra mažiau priklausomi nuo meilės?

– Tas, kuris turi daugiau galios, turi ir didesnį pasirinkimą, – yra mažiau priklausomas nuo vieno žmogaus. Jei vyrai būtų tie, kurie moteriai atneša kavos, ir kuriems kaip sekretorėms būtų diktuojami laiškai bei jie augintų vaikus, tuomet vyrai pataikautų moterims. Kas turi galią, tas gali rinktis, tačiau be meilės neišsiverčia nė vienas. Iš tikrųjų yra taip – kas turi aukštesnį statusą, tas yra atviresnis naujoms patirčių formoms ir yra mažesnis materialistas. Didžiausia neteisybė yra tai, jog ypač kultivuotą jausmų gyvenimą išgyvena tie, kurie mažiausiai suka galvą dėl savo statuso ir pragyvenimo šaltinio.

– Vadinasi, vyrų situacija apskritai yra gerokai dėkingesnė?

– Šiandien galios santykis yra stipriai užkrautas ir ant moters pečių. Pagrindinis ikimodernios ir modernios epochų skirtumas yra tas, kad socialiniam statusui ir pagarbai įgyti vyrams dabar nebereikia šeimos. Anksčiau tikras vyras buvo ne amžinas vienišius, o šeimos vyras. Šiandien daugelis moterų ilgisi šeimos ir tvirtų ryšių, o vyrai savo potenciją įrodinėja turėdami daug moterų.

– Ar tai nėra klišė?

– Vyrų nereikėtų prakeikti. Nėra jokio geno, kuris juos darytų nepajėgius meilei ar skatintų užmegzti trumpalaikius santykius. Tokiais komplikuotais vyrų ir moterų santykius paverčia moderni visuomenė. Būtent tai aš aprašau savo knygoje. 

– Ar ne visuomenės užduotis – pasirūpinti mūsų saugiu gyvenimu? Tuomet mes būtume mažiau priklausomi nuo meilės.

– Norite panaikinti meilės poreikį? Ne, aš norėčiau, kad mes savo pažeidžiamumo neslėptume po autonomijos fikcija, o kaip tik pripažintume šį poreikį. Arba dar geriau – kad savo autonomiją pasiektume tik per meilę, per bendrą priklausomybę, per rūpinimąsi vienas kitu, bet ne atvirkščiai