Nėščia, bet tam nepasirengusi

Galvoju apie nėštumo nutraukimą, tačiau labai bijau dėl galimų pasekmių: įvairių galimų komplikacijų, depresijos, taip pat mane gąsdina tai, kad įvykdysiu žmogžudystę. Esu labai sutrikusi, neturiu su kuo pasitarti. Su mama santykiai neartimi, draugės, kaip ir aš, nesubrendusios. Ką man daryti? Vilma, 19 m.

Sveika, Vilma. Tavo situacija tikrai nevienareikšmiška, tad ir sprendimas yra lydimas labai prieštaringų jausmų bei abejonių. Natūralu, kad tau kyla baimė, kaltė, apmaudas, gal net apėmusi neviltis, galbūt tau gėda, kad taip neatsakingai pasielgei. Vis dėlto tavo svarstymai, moralinė kančia rodo, kad atsakingai žiūri į savo gyvenimą ir stengiesi rasti geriausią sprendimą.

Žinoma, būtų puiku gyventi pasaulyje, kuriame viskas nutiktų tik taip, kaip yra visiems geriausia, jei žmonės nekentėtų skausmo, nesusidurtų su neišsprendžiamomis dilemomis, pagaliau, jei kiekvienas nėštumas būtų laukiamas, jam būtų iš anksto psichologiškai ir kitaip pasiruošta. Vis dėlto mes gyvename pasaulyje, kuriame kartais kas nors nutinka ne taip, kaip visiems geriausia. Ir štai tada svarbu, kad galėtume pasirinkti kelią, kuriuo norime eiti toliau. Nuostata, kad žmogaus gyvybė besąlygiškai vertinga, yra svarbi, gerbtina, tačiau negali ir neturi būti pagrindas manyti, jog nėštumo nutraukimas – žmogžudystė, o nutraukti nėštumą apsisprendusi moteris – žmogžudė.

Išnešioti ir gimdyti nenorimą ir nelaukiamą vaikelį, negalėti sukurti jam palankios vystytis ir augti aplinkos, atvirai arba slapčia kaltinti jį dėl to, kad turėjai pasiaukoti, – visa tai vargu ar panašu į išties pagarbų ir orų santykį su žmogumi, kurio nusipelno kiekvienas, taigi ir kiekvienas naujagimis. Kaip tik todėl neturėtum savęs smerkti, jei vis dėlto ryžtumeisi abortui. Manau, labai svarbu įvertinti realias savo galimybes jį užauginti, juo rūpintis. Ne tik fizines, materialines, bet ir emocines, dvasines. Jei nėštumas nutraukiamas profesionaliai, tai paprastai nesukelia rimtų komplikacijų. Jei apsispręsi nutraukti nėštumą ir tavo sprendimas bus sąmoningas, apgalvotas, jis neturėtų sukelti rimtų psichinių sutrikimų, depresijos, nors, žinoma, bet kuriuo atveju tai yra didžiulis stresas, krizė.

Pabandyk ramiai atsisėdusi dar kartą apsvarstyti abi galimybes, galvodama, ką pasirinkusi negalėsi jaustis ramiai, negalėsi jaustis savimi, kuris pasirinkimas tau būtų didesnė blogybė. Atsiribok nuo visų mokytojų, grasintojų, patarėjų ir gąsdintojų – tavo sprendimas yra tik tavo pačios, kaip ir tavo gyvenimas. Niekas neturi teisės tavęs kaltinti, nebent tu pati, todėl pasistenk apsispręsti taip, kad turėtum kuo mažiau dėl ko save kaltinti. Sėkmės tau!