Suviliojo ir persigalvojo... Kaip elgtis su emociniu teroristu?

Atėjus vasarai, mes abu išvažiavome į savo gimtuosius kraštus (studijuojame viename mieste) tarp mūsų buvo apie 250 km atstumas, bet šis atkaklus vaikinas vis tiek manęs siekė, visą vasarą bendravimas nenutrūko ir pamažu jis mane sužavėjo. Ėmiau atsakinėti į jo skambučius, prašnekėdavome po kelias valandas... Tada atėjo ruduo, mes sugrįžome į tą patį miestą, prasidėjo pasimatymai. Jis labai veiklus, šoka, dainuoja, priklauso studentų tarybai, ėmėme rečiau susitikti, bet bendravimas nenutrūko – žinutės, skambučiai.

Kai tik pavyksta, susitinkame. Bet, kai vieną dieną užsiminiau apie rimtesnius santykius, jis man pareiškė, kad šiuo metu neieško rimtos draugystės, jam gerai taip kaip yra. Pasakė, kad mane labai gerbia, manimi žavisi, esu jam graži, simpatiška, protinga, linksma... Bet jeigu manau, kad stipriai jį įsimylėsiu, geriau mažinti susitikimus. Patyriau lengvą šoką. Aš prisirišau prie jo, mes juk kasdien bendraujame, žinome beveik viską vienas apie kitą, jis man siūlė susipažinti su jo tėvais.

Kartu einame į draugų šventes, jie šneka apie mus, kaip apie porą ir jeigu koks vaikinas mane užkalbina jo akyse, jis pradeda pavydėti... Nesuprantu, tokio elgesio. Kodėl nenori su manimi rimtų santykių, kodėl nesiūlo būti jo mergina, gal bijo įsipareigojimų, gal jį baugina atstumas? Aš norėčiau rimtesnės draugystės, o ne „draugų“ statuso. Aš jam taip ir pasakiau. Bet bijau, kad jį spausdama jo neteksiu. Ramune, kaip šiuo atveju man elgtis? Labai lauksiu atsakymo, Kotryna.

Sveika, Kotryna. Tau turėtų būti labai apmaudu ir skaudu: kai galų gale pajutai simpatiją, susižavėjai tuo vaikinu, prisileidai jį ir prisirišai, jis staiga netikėtai žengė žingsnį atgal. Jūs tarsi apsikeitėte vaidmenimis: iš pradžių jis siekė tavęs, o tu laikeisi atstumo, dabar jis tave atstumia.

Atrodo, jis ir nori, ir nenori būti su tavimi. Nori turėti merginą, o tuo pačiu – likti laisvas.

Tavo draugo elgesys iš tiesų labai prieštaringas: po ilgo ir atkaklaus bandymo tave užkariauti jis sako, kad nenori rimtų santykių... Įdomu tai, kad judviejų santykis, tiesą sakant, jau ir yra „rimtas“: aplinkiniai priima jus kaip porą, vienas kitam siūlote apsilankyti pas vienas kito tėvus, dažnai susirašote žinutėmis, susiskambinate, susitinkate.

Taigi, išeina, kad jis nenori leistis į santykį, į kurį, gal pats sau nepastebimai, įsileido. Atrodo, jis ir nori, ir nenori būti su tavimi. Nori turėti merginą, o tuo pačiu – likti laisvas. Tavo pastebėjimas labai tikslus: jis siūlo tau kaip „lyg ir porai“ eiti kartu į draugų gimtadienius, o vis dėlto tu iki galo nesijauti, kad judu pora.

Neapgaudinėk savęs

Manau, tau svarbu išgirsti jo atsakymą, kad jis „neieško rimtos draugystės“ ir neapgaudinėti savęs. Žinoma, sunku, skaudu, liūdna, bet geriau skaudi realybė nei iliuzijos, tušti lūkesčiai. Aišku, tokia tiesa žeidžia moterišką savimeilę („kaip čia manęs tokios nenori“), pakerta pasitikėjimą savimi, bet kuo greičiau priimsi tikrovę tokią, kokia ji yra, tuo mažiau jėgų ir laiko iššvaistysi veltui.

Taip pat tau labai svarbu neišduoti savęs ir girdėti save, kad tu nenori „draugų“ statuso. Jei tu pasiruošusi rimtiems santykiams, tave toks jo neapsisprendimas ir mėtymasis skaudins ir kankins, jausies nelaiminga ir nusivylusi. Jei bendrausite toliau, veikiausiai tu pyksi, būsi nepatenkinta. Žinoma, tau visai nebūtina visiškai nutraukti santykių ir galbūt įmanoma išlaikyti draugystę, jei manai, kad tau pavyks nepuoselėti vilčių ir tu nori būti neįpareigojančia jo drauge.

Panašius žaidimus „stumk-trauk“ žaidžia, kalbant psichologų žargonu, vadinamieji emociniai „užknisinėtojai“.

Savo laiške rašai, jog tave kankina klausimas, kodėl vaikinas taip elgiasi ir nesiūlo tau būti jo mergina. Priežastys gali būti įvairios. Gali būti, jog jo jausmai pasikeitė per tą laiką, jis pradėjo abejoti, o galbūt jis niekad ir nebuvo apsisprendęs dėl tavęs. Nors jis ir siūlė supažindinti su savo tėvais, o tu siūlei supažindinti jį su savais, visgi taip ir nesusipažinote. Apskritai susidaro įspūdis, kad jūsų ryšyje, yra, kaip sakoma, „daug kalbų, mažai darbų“, daugiau žinučių, skambučių nei realaus bendravimo, susitikimų.

Amžinieji senberniai

Gali būti, jog vaikinas yra toks žmogus, kuris iš tikrųjų ir nori, ir bijo artimų santykių, todėl vengia įsipareigoti. Panašius žaidimus „stumk-trauk“ žaidžia, kalbant psichologų žargonu, vadinamieji emociniai „užknisinėtojai“ – amžini senberniai, kurie niekaip nesubręsta įsipareigojančiam emociniam ryšiui.

Jie taip vadinami todėl, kad ilgai ir nuobodžiai „tampo“ merginas ir „knisa“ joms protą. Kai tik atstumas santykyje sumažėja, jie nutolsta, bet nenorėdami prarasti ryšio, vėl priartėja. Nesusivokusi su kuo turi reikalą mergina būna pasimetusi, nesupranta, kas vyksta, laužo galvą, ką ji padarė ne taip, kad jis pradingo.

Tokie emociniai teroristai taip elgiasi dažniausiai todėl, kad nesugeba išlaikyti artumo, turi gilių emocinių bėdų, kompleksų, kurių neįveikia metų metus. Ar tu susidūrei kaip tik su tokiu žmogumi, nesunkiai galima patikrinti pažaidus „katę ir pelę“. Pavyzdžiui, atsitraukus ir suvaidinus, kad susižavėjai kitu. Tuomet jis greičiausiai vėl pradėtų tavęs siekti, bet žinoma, ilgainiui ir vėl grįžtumėte į dabartinę situaciją.

Visgi patarčiau tau, Kotryna, mažiau galvoti apie tai, kodėl vaikinas taip elgiasi, o labiau įsiklausyti į savo norus ir poreikius: ko nori tu pati, kokių santykių, ir kokio ryšio su šiuo vaikinu, kuris taip mėtosi ir prieštaringai su tavimi elgiasi. Sėkmės tau!

Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt

Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com.