Deividas Norvilas ir Renata Voitechovskaja: nesijaudinkite, vestuvės tikrai bus! (papildyta vasario 18 d.)

Televizijos projektas „Chorų karai“ atima nemažai laiko ir jėgų. Nesinorėtų šiuo metu mėgautis tik kūdikio laukimu?

Deivis: Laiko, kurį skiriame vienas kitam, lyg ir užtenka, nemanau, kad pernelyg ilgam palieku šeimą vieną. Tačiau į šį klausimą turbūt geriau atsakytų Renata.

Renata: Taip taip, paprastai labai smagiai leidžiame laiką: Deivis – Klaipėdoje, aš – Vilniuje (kvatojasi). Tačiau penktadienį ir šeštadienį, jam sugrįžus, atsigriebiu – stengiuosi prižiūrėti, kas vyksta projekte, ką choras nuveikė per savaitę. Įdomu filmuoti tai, kas vyksta scenoje ir užkulisiuose, fotografuoti ir, žinoma, komentuoti (šypsosi). Tiesą sakant, kartais ir man pačiai atrodo, kad per daug lendu ne į savo reikalus.

Nesinori šeštadienio vakarą jaukiai įsitaisyti ant sofos ir chorų pasirodymus pažiūrėti nekišant nosies iš namų?

Renata: Kad aš ištisas dienas nieko kito neveikiu, tik drybsau ant sofos, skaitau knygas ir laukiu, kada reikės važiuoti į mokyklą pasiimti vaiko. Prieš pastodama turėjau tris darbus, o dabar – nė vieno, todėl vaikštau iš kampo į kampą ir vis bandau sugalvoti, ką nuveikti. Šeštadieniai televizijoje man – pati tikriausia atrakcija.

Į „Chorų karų“ sceną pavaduoti Deivio Renata išėjo su balta nuotakos suknele. Kokia tau, Deivi, tą vakarą pasirodė mylimoji?

Deivis: Nežinau... Gal graži. Manau, tarp tų „besičiudijančių“ personažų atrodė visai nieko.

O kada vestuvine suknele ji apsirengs ne televizijoje? Kai Deivis viešai drėbtelėjo, kad nėra pasirengęs santuokai, Lietuva sunerimo: negi tu išties bijai atsakomybės?

Renata: O kodėl manęs niekas nepaklausia?! Gal aš jo nevedu (juokiasi)?! Ateis laikas, bus vaikas, tada ir apie vestuves bus galima pagalvoti. Tai tikrai nėra vieno Deivio kaltė – atseit jis neprisiima atsakomybės, o vargšelė Renata vos ne parklupusi ant kelių maldauja, kad tik ją nuvestų prie altoriaus. Taip, mylime vienas kitą, mūsų santykiai idealūs, bet neįsivaizduoju savęs prie altoriaus su didžiausiu pilvu – man tai nepriimtina. Tik nieko nepagalvokite: norėjome vaikelio, jis nebuvo netyčiukas, yra be galo laukiamas. O vestuvės tikrai bus – jūs tik nesijaudinkite. Su Deiviu jau esame apsitrynę, dėl nieko nesimušame, bet pasiruošti vestuvėms reikia laiko, o jo nėra.
Žmonių reakcija tikrai nustebino: nejaugi esame vienintelė Lietuvoje pora, kuri gyvena nesusituokusi? Patikėkite, niekas tokiomis kalbomis mūsų prie altoriaus nenustums.

Deivis: Gailiuosi, kad apskritai pradėjau apie tai kalbėti, nes tai yra niekieno, o tik mudviejų reikalas. Daugybė žmonių gyvena taip, kaip mes, tik turbūt ne visi išdrįsta pasakyti tai, ką tąkart pasakiau: na, nebuvau tuo metu aš dar pasirengęs vesti. Ir, deja, šiais laikais tokie įvykiai kaip vestuvės vis dar susiję su buitiniais reikalais, ir visai nesvarbu, žinomi esame ar ne. Dabartinėje situacijoje mes negalime sau leisti surengti didelės ir gražios šventės. O būtent tokios norėtųsi – tai be galo svarbu. Norėčiau, jog mano vestuvės gyvenime įvyktų vieną vienintelį kartą. Po leliuko gimimo tai bus antras pagal svarbą įvykis.
Tikrai nėra taip, kad Deivis „užstatė“ Renatai vaiką ir nori nusiplauti. Gyvename visa šeima – aš, Renata, Vanesa – sykiu, tad turėtų būti aišku, kad niekur bėgti neketinu.

Deivi, bandai įsivaizduoti, koks būsi tėtis?

Deivis: Kiekvieną rytą ir vakarą bendrauju su vaikučiu, todėl prie tėvystės jausmo jau baigiu priprasti. Manau, būsiu labiau draugas nei tėvas. Jei pavyktų būti tokiam, koks yra mano tėtis, būtų labai gerai.

Svarstėte, ar Deiviui verta dalyvauti gimdyme?

Deivis: Dar galutinai nenusprendėme, bet, manau, moteris turi turėti savo paslapčių. Ne veltui karaliai, o ir ne tik jie, anksčiau nesikišdavo į šį reikalą. Kuo aš galiu padėti? Už rankos palaikyti? Per patį vaiko atėjimą Renata turbūt net nejaustų, jog esu šalia. Žinoma, lauksiu ligoninėje, padėsiu, kuo tik galėsiu, būsiu šalia „prieš“ ir „po“, bet nemanau, kad vyras turi būti ten, kur jam neskirta. Renatai ir vaikeliui padės gydytojai, o būti vien žiūrovu nematau prasmės. Jei Renata pasakytų, jog nori, kad būčiau šalia, be abejo, būčiau, bet ji man leido pasirinkti.

Turbūt jau žinote, kas gims?

Deivis: Taip, bet, tiesą sakant, nenorėjome žinoti – gydytojai patys pasakė.
Renata: Bet vardus esame sugalvoję ir mergaitei, ir berniukui.
Deivis: Jei ką, ne mes, o tu sugalvojai (juokiasi)!
Renata: Vieną naktį susapnavau, kad jei gims mergaitė, pavadinsime ją Deive...
Deivis: ...skamba beveik kaip Zvonkė (šypsosi).
Renata: O berniuko vardą liepiau sugalvoti Deiviui.
Deivis: Ėmiau mąstyti apie mėgstamų grupių narius, istorines asmenybes, bet visi vardai skambėjo gana keistai. O vieną vakarą paskambino Renata ir pasiūlė: Emilis. Tas vardas jau prilipo, tad jei vaikelio lytis nepasikeis, taip jį ir pavadinsime.