Lauryna Bendžiūnaitė: ant meilės ir muzikos sparnų

„Čia – Regento parkas, „Madam Tussaud“ muziejus, – čiauška rodydama kelią nuo metro stotelės iki Karališkosios muzikos akademijos, kur savo profesijos – operinio dainavimo – mokosi jau antrus, paskutinius, metus. – Kai šilta, su draugais pietauti einame į parką. Išsitraukiame iš namų atsineštas maisto dėžutes ir sugriūvame ant žolės. Kai tik galiu, gaminuosi pati. Akademijoje yra valgykla, ten viskas atrodo gražu, kvepia, bet kartais gali apsinuodyti – juk per dieną maistas laikomas šildytuvuose. O aš valgiui išranki... Vegetarė. Čia aplink daug kavinukių. Lyg ir būtų iš ko rinktis, bet vienur nėra geras maistas, kitur – labai brangu. Čia tik salotų su kava gali suvalgyti už tokią sumą, kiek Lietuvoje kainuotų rimti pietus iš pirmo ir antro patiekalų.“ 

Darbas – tik džiaugsmas

Nors didelės kainos Londone kandžiojasi, Lauryna sako nepriteklių nejaučianti: „Gelbsti tai, kad esu „pilna stipendininkė“ – man nemokamas mokslas, gaunu lėšų pragyventi. Tad čia esu privilegijuota! Retas kuris gali tokiomis sąlygomis pasigirti. Man nieko netrūksta. Atlieku pagrindinius vaidmenis, esu visų mylima, vertinama. Turiu fantastišką dėstytoją, pianistą. Vasarą buvau „master“ klasėse Italijoje – geriausi pasaulyje trijų savaičių kursai, kur dėstė operos žvaigždės Kiri te Kanawa, José Carreras, Dennis O’Neillas, nieko nekainavo.

Paskui dainavau su legendine Kiri te Kanawa Taueryje, grojo Londono simfoninis orkestras. Ji iki šiol domisi, kaip man sekasi, kviečia į svečius, siūlo savo pamokas, kvietė drauge vykti gastrolių į Kiniją, bet negalėjau – repetavau pagrindinį vaidmenį operoje „Semelė“. Kiri nuostabi. Jai – 65–eri, bet pasiklausytumėte, kaip dainuoja! Kai išsižios – Viešpatie! Manau, ji niekada karjeros nebaigs. Kaip ir José Carreras“, – apie pasaulinio garso savo mokytojus pasakoja Lauryna ir priduria, kad jų bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojos Reginos Maciūtės pamokas išmoko puikiai: neseniai dalyvavo dideliame jaunųjų atlikėjų konkurse žymiojo tenoro Luciano Pavarotti stipendijai gauti. Žinoma, ir čia ji tapo nugalėtoja. Laimėjimas dar labiau palengvino tarp Vilniaus ir Anglijos sostinės besiblaškančios dainininkės buitį.

Londone Lauryna gyveno įvairiose vietose. Iš pradžių įsikūrė toli nuo centro, tada vargino ilgos kelionės pirmyn ir atgal. Kurį laiką glaudėsi pas bičiulį – karališkajame „Covent Garden“ operos teatre dainuojantį Kostą Smoriginą jaunesnįjį – ir jo draugę Dainorą.

Rudenį išvykdamas į užsienį savo namo raktus mylimai studentei buvo palikęs jos profesorius. „Disponavau grandiozine maestro garso įrašų kolekcija ir visais klavesinais. Galėjau susikviesti visą kursą ir namus nusiaubti, – smagiai kikena. – Žinoma, niekada taip nepadaryčiau. Tiesą sakant, tuo laiku buvo labai gerai pagyventi name prie pat akademijos, nes repetavau „Semelę“. Ateidavau rytą neprašvitus ir išeidavau jau su tamsa. Nemačiau, lyja ar saulė šviečia. Ar toks gyvenimas gali teikti džiaugsmo? Dar ir kiek! Neturime termino „darbo valandos“. Sakome: „Valandos su muzika.“ Tai yra džiaugsmas, gėris, didžiulė laimė.“
Dabar Lauryna įsikėlė į išsinuomotą butą Kamdentaune – taip pat palyginti netoli akademijos.

Įkvepia jo balsas

Žiūrint į šią dieną studijomis, naujais vaidmenimis, sutiktais žmonėmis svaigiai besidžiaugiančią Lauryną, sunku patikėti, kad ši kvatoklė kartais verkia. „Oi, pagalvė būdavo šlapia“, – apie gyvenimo Londono pradžią kalba dainininkė. Tuomet širdis plyšdavo iš ilgesio – studijuoti į Angliją išvyko po vestuvių su šešeriais metais vyresniu muzikantu Juozu Vasiliauskiu prabėgus vos porai mėnesių.

Vakarus Londone ji iki šiol dažnai leidžia prie kompiuterio – per skaipą kalbasi su vyru. Kartais jausmams užplūdus beplepėdama ekraną nubučiuoja. Prieš didesnius pasirodymus svarbu išgirsti mylimo žmogaus balsą, tada renka telefono numerį: „Tiesiog negaliu eiti į sceną negavusi jo palinkėjimo: „Būk savimi. Džiaukis. Mylėk muziką. Skleisk gėrį.“ Viskas, ko reikia. Jis visada randa reikiamų žodžių ir turi tinkamus atsakymus. Telefono sąskaitos nebūna kosminės. Kažkaip pigiai mokame suktis.“

„Su Juozu iki vestuvių kartu buvome trylika metų. Jis mane visiškai supranta – juk esame tos pačios profesijos. Juozas groja Vidaus reikalų ministerijos orkestre, dainuoja Operos ir baleto teatro chore,  turi savo „bandą“ – „Allegretto“, vadovauja „Vilnies“ ansamblio orkestrui ir chorui. Apskritai yra nuostabus kūrybingas žmogus. Kai grįžtu namo, man jo vis negana.

Jau prieš vestuves žinojau, kad išvyksiu studijuoti į Londoną, bet susituokti būtent tada, iki išvažiavimo, mums buvo svarbu. Juk paskui atsiras šeima – vaikučių. Turiu nuostabią mamą, kuri man padės juos užauginti. Viskas bus gerai. Nors gerai ir dabar... Svarbu tinkamai nusiteikti. Jei nori, iš visko gali padaryti problemą. Kad ir iš to, jog grįžti namo, o kambarys – tuščias, šaltas, nėra paruoštos vakarienės, lovoje – šilto kūno. Bet... įsijungi šildymą, pasidarai arbatos. O ką? Kas blogai?

Aišku, kartais pratrūkstu. Susideda nuovargis, ilgesys. Būtų keista, jei be sustojimo džiūgaučiau, kad esu Londone. Nesąmonė. Aišku, būna sunku. Didžiausia kančia, kad šalia nėra jo. Bet reikia situaciją išnaudoti. Kol esu viena, dirbu kaip medkirtys. Juk kodėl aš čia, be Juozo? Kad ir jam būtų gerai. Noriu įdėti pinigą į šeimos biudžetą. Noriu dirbti ir uždirbti iš savo profesijos, kuriai paskyriau visą gyvenimą. O kaip kitaip uždirbsiu, jei nebūsiu geriausia? Gal greičiau reikėtų sakyti – jei nepabandysiu būti geriausia. Galiausiai, ką papasakosiu anūkams?“ – emocingai mosteli ranka.

Laimingiausia pasaulyje

Baigusi studijas Londone, Lauryna sustoti neketina. Sako esanti ne iš tų, kurie kada nors liausis mokytis, nes pasirinkta profesija jai nepaprastai įdomi: „Labai mėgstu tai, ką darau. Ir visada dirbu aistringai. Tuo gyvenu. Kol kas man sekasi nuolat prie savęs turėti patikimą žmogų, kuris padeda tobulėti, tinkamai nukreipia. Juk balsas – viduje esantis „žvėris“, kurį reikia prižiūrėti. Londone turiu puikių pedagogų, grįžusi namo iškart bėgu pas Reginą Maciūtę. Pasisekė ir su agentu. Jis – fantastiškas. Laukiu naujų įdomių pasiūlymų.“

Lauryna džiūgauja, kad dabar turi daugiau progų skraidyti į Lietuvą – repetuoja Joanos vaidmenį atnaujintame Stepheno Sondheimo miuzikle „Svynis Todas: Demonas kirpėjas“. Jau vasarį spektakliai bus rodomi Vilniuje. „Svajonių vaidmuo?.. Tas, kurį atlieku konkrečią akimirką. Dabar labai noriu dainuoti minkštai, švelniai. Noriu ilgų tonų... Gal dėl to, kad manoji Semelė – patrakusi ir virtuoziška“, – šypsosi po premjeros Londone daugybės gerų atsiliepimų sulaukusi dainininkė.
Prieš debiutą miuzikle darbo labai daug. Lauryna sako, kad jai nebus sunku džiaugtis išsiilgtais artimaisiais ir repetuoti: „Viską reikia daryti vienu metu. Negalima atidėlioti apkabinimo ar bučinio. Viską suspėsiu, nes to noriu. Niekada neatidėlioju nei darbo, nei meilės. Užtat viską turiu. Esu laiminga. Laimingiausia pasaulyje.
Juk nėra blogo oro, tik blogi batai. O jų aš turiu pakankamai!“