Martynas Pocius ir Tara Davison. Dar norime pabūti jauni!

Negaliu ligonio nepaklausti, kaip sveikata?!

Viskas juda į priekį! Kas buvo nutikę – per sudėtinga nusakyti mano galvai (juokiasi). Kiek supratau, dviejose vietose buvo skilęs ar lūžęs stuburo slankstelis. Dėl to prasidėjo kraujavimas. Susidarė cista. Ji spaudė nugaros nervą, todėl kurį laiką jaučiau skausmus.

Tiesa, kad tau nugaros neskaudėdavo tik kai bėgdavai?

Kadangi nervas buvo taip „įdomiai“ užspaustas, prieš operaciją sėdėti beveik nebegalėdavau ir stovėti nevaikščiojant būdavo sunku – skaudėdavo. Jei ant pilvo atsiguldavau, dar kažkiek atleisdavo. Skausmas atlėgdavo tik jei bėgiodavau po aikštelę ar intensyviai judėdavau. Tačiau vos sustodavau – vėl problemos... Kadangi negalėjau gulėdamas gyventi, teko keliauti į ligoninę. Mane operavo vienas geriausių šalies neurochirurgų Bronius Špakauskas. Jis sakė, kad ši operacija – viena iš sudėtingesnių jo per trisdešimt darbo metų atliktų, bet sėkmingai pavyko. Jaučiuosi gerai. Jau gyvenu kaip paprastas, normalus pilietis: vairuoju mašiną, galiu išeiti į lauką šuns pavedžioti.

To, kurio labiausiai ilgėjaisi gulėdamas ligoninėje?

Anglų kokerspanielių veislės Ellie – mūsų šeimos dalis. Gyvūnų mylėtojai supras, kaip prie savo augintinio prisiriši. O kadangi mano šuo – geriausias pasaulyje, buvo sunku jo per keturias dienas ligoninėje nepasiilgti (juokiasi).

Kas nors pasakys, kad toks prisirišimas prie šuns reiškia, jog tau su Tara metas pagalvoti apie vaikus...

Daug kas taip ir sako (juokiasi). Ir „Žalgiryje“ yra nemažai žaidėjų, turinčių atžalas. Tačiau viskas ateis su laiku. Kol kas mums užtenka šuns. Dar pabūsime jauni, dar norime kartkartėmis kur nors išeiti, pasilinksminti. Nereikia skubėti gyventi.

Kada galėsi naktiniame klube šokti?

Oi, nežinau... Kol kas ten galėčiau tik sėdėti.

Ir keleriose paskutinėse „Žalgirio“ rungtynėse teko būti tarp žiūrovų.

Kai nuėjau į halę pirmą kartą po operacijos, buvo labai sunku – tikrai sudėtingiau varžybas stebėti iš šono ir nervas kelis kartus labiau ima, nei žaidžiant. Norisi būti aikštelėje, padėti komandai. Na, bet sezonas baigėsi, nugalėjome – galėsiu ramiai užsiimti reabilitacija!

Viliamės, kad su šalies rinktine Europos čempionate dalyvausi.

Ir aš to labai tikiuosi... Manau, per mėnesį atsistosiu ant kojų. Norėčiau, kad grįžęs po atostogų būčiau ne tik sveikas, bet ir kokios nors sportinės formos.

Kur planuoji atostogauti?

Pirmiausia dėmesį tenka skirti sveikatai. Dar savaitėlę kitą užsiimsiu reabilitacija, o kai jau žinosiu, kaip galiu pats sau padėti, su Tara skrisime į Ameriką aplankyti jos šeimos, susitikti su draugais – pailsėti, pabėgti nuo kasdienybės. Gal, kaip ir pernai, vėl išsiruošime į kruizą. Reikia aplankyti ir savo universitetą, buvusį trenerį, ten likusius bičiulius.

Vestuvių judviejų planuose nėra?

Tuoksimės kitais metais. Šią vasarą būtų buvę per greitai: tiksliai nežinojome, kur Amerikoje jas norime švęsti. Pagaliau radome fainą vietą, bet viskas užimta – reikėjo rezervuoti daugiau kaip prieš metus. Mes kitai vasarai taip ir padarėme. Dabar nebereikės skubėti – galėsime viską ramiai, gražiai planuoti.

Būsimų sutuoktuvių reikalams kiek nors laiko skirsite per šias atostogas?

Kažkiek, kiek iš manęs reikės: gal maisto paragausime, tortą išsirinksime... Visą vestuvių planavimą paliksiu saviškei. Aš tik pritarsiu, galva palinksėsiu (juokiasi).

Į šią šventę žiūri lengvai?

Toks jau esu: į viską ramiai, lengvai žiūriu. Vestuvės – ir mano, bet jų planavimą atiduodu Tarai. Ja pasitikiu ir žinau, kad viskas bus gerai.

Praėjusią vasarą Amerikoje susižadėjote. Judviejų santykius šis statusas pakeitė?

Kardinaliai, matyt, ne. Mes juk pažįstami daugiau kaip ketverius metus, seniai kartu gyvename. Jaučiamės esantys šeima. Susižadėjus ko nors stebuklingo neatsitinka – tiesiog žinai, kad kada nors reikės eiti toliau: pradėti planuoti vestuves.

Lietuvoje gyveni dvejus metus. Nebelygini čionykštės kasdienybės su amerikietiška?

Jau visai įpratau, Lietuvą vadinu namais. Aišku, nežinome, kas bus toliau, kur krepšinio kelias pasisuks. Tačiau kol kas gyvename ir džiaugiamės tuo, ką turime.

Tara Kaune nenuobodžiauja?

Visus metus tris keturis kartus per savaitę ji lankė individualias lietuvių kalbos pamokas. Šį straipsnį galės skaityti pati (juokiasi). Jau beveik viską lietuviškai supranta ir šnekėti gali, tik drovisi, kad ką nors ne taip pasakys. Tačiau kai susitinkame su lietuviais draugais, Tarai versti, ką kalbame, beveik nebereikia. Be to, ji ir toliau nuotoliniu būdu studijuoja mediciną – nepraranda noro kada nors tapti daktare.

Kadangi Amerikoje universitete žaidė futbolą, šiemet dalyvavo Kauno uždarų patalpų mėgėjų futbolo lygoje. Per draugus susirado komandą ir buvo viena pana vyrų ekipoje (juokiasi)! Kas savaitę vykdavo varžybos, po jų grįždavo namo nubalnotais keliais, nes niekas nežiūrėdavo, priešininkė moteris ar ne.
Tarai leidžiu viską – kad tik turėtų veiklos. Nieko nedarant galima išprotėti.

Nejaugi tai, kad ji tarp vyrų sportuoja, tau nekėlė nė mažiausio pavydo?

Tokių minčių nebūna, nes mes vienas kitą gerai pažįstame ir pasitikime. O kadangi tie futbolo žaidėjai ir krepšinį mėgsta, žino, kad Tara – mano draugė. Ją labai gerbia ir prižiūri.