Aistis Mickevičius. Aktorius jautria nosimi (papildyta liepos 16 d.)

Kiek save atsimena, Aistis buvo jautrus kvapams: „Pavyzdžiui, vaikystėje į kaimą autobusu galėdavau važiuoti tik prilipęs prie fortkės. Kitaip visi kvapai mane žiauriai veikdavo. Kai buvau gal penkiolikos, mama padovanojo pirmuosius kvepalus „Fahrenheit“. Pradėjau domėtis aromatais, kaupti kolekciją.“ Parduotuvėse jis visuomet išsirinkdavo keisčiausius kvepalus, kurie nebūdavo populiarūs, užtat importuotojai greitai liaudavosi juos vežti. Tada tokių tekdavo ieškoti užsienyje. Taip nejučia ne tik jau sukurtus aromatus uostydamas, bet ir apie juos skaitydamas ėmė gilintis į kūrybą. Rimti parfumerių mokslai Prancūzijoje – be proto brangūs, trumpesni kursai taip pat kainuoja nemažai, o ar žinios atsipirktų? Juk, girdėjo, tikrieji meistrai niekada savo paslapčių iki galo mokiniams neišduoda. O lavinti uoslę galima ir savarankiškai. Kol taip svarstė, aptiko, jog ir Vilniuje turi iš ko pasimokyti – kvapais besidominti chemikė, išmaišiusi visą pasaulį, veda seminarus mėgėjams. Užsirašė, ne vieną kursą išklausė, į namus susitempė begalę buteliukų, kolbų, pipečių, prisipirko įvairiausių augalų esencijų ir stačia galva paniro į kūrybą.
„Čia – alchemija. Tik bandydamas gali atrasti, kur klydai. Vieni sako, kad šiam užsiėmimui reikia daugiau širdies, o, mano įsitikinimu, – labiau proto. Šiuos, „Pink Flamingo“, kurie patinka visoms moterims, sugalvojau eidamas gatve – tiesiog išmąsčiau, kas tarpusavyje derėtų, – pasakoja. – Dauguma žmonių naudoja masinės gamybos cheminius kvepalus. O aš juos kuriu iš natūralių medžiagų. Tokius, kokiais kvepindavosi žmonės XIX ar XVIII amžiuje. Iš pradžių įlašinu tam tikrą kiekį esencijos, paskui skiedžiu spiritu, maišau, palieku stovėti. Vieniems pakanka ramiai pabūti ir porą savaičių, kitiems – ilgiau. Vieną natą jungi su kita, pastovi, tada dedi trečią. Skiriasi medžiagų lakumas, jos skirtingai viena su kita reaguoja, kai kurios laikui bėgant keičiasi.“

Keletą mėnesių padirbėjęs, Aistis pajuto, jog gatvėje ėmė atpažinti kvapus, taip pat nemažą dalį jų išmoko. Pavyzdžiui, ir naktį pakeltas pasakytų, kokie niuansai skiria citriną nuo citrono, žaliąjį mandariną nuo japoniškojo. „Man labai patinka pačiulis. Tai – bazinis elementas, kvepalų „dugnas“. Fantastiška ir saldžioji mira – opopanaksas: iš pradžių kvepia samanomis, grybais, mišku, paskui – degintu cukrumi. Susidomėjęs kvapais, supratau jog man patinka gamta, botanika. Net namuose auginti pomidorus pradėjau. Žydi ir, kai palaistai, stipriai kvepia. Nežinau, ar būna pomidorų esencijos, bet ją tikrai išgauna iš morkų“, – šypteli pradedantis kvepalų kūrėjas.

Iš visų sumaišytų kvepalų dvylika Aistis laiko pavykusiais – „rodomais žmonėms“. Keli bičiuliai jais jau kvepinasi.

Gal ateityje Aistis įsitaisys distiliavimo aparatą ir pats ims išgauti esencijų iš įvairiausių medžiagų. Kol kas už jas kloja nemenkas sumas. Pavyzdžiui, mililitras rožių esencijos kainuoja kelis šimtus litų, panašiai tiek ir koncentruoti jazminų, narcizų, žibuoklių aliejai. Norėtų naudoti ir nerolį, tačiau – per brangu. „Tiesą sakant, iš lietuviškų augalų nelabai ką pridistiliuosi – per maža saulės, dėl to – ir aromato“, – aiškina ne tik kvapiosioms medžiagoms, bet ir įvairioms priemonėms, kurias kartą panaudojęs turi mesti į šiukšlių dėžę, daug išleidžiantis Aistis.

Kokių kvapų jis negali pakęsti? „Visų nemaloniųjų. Nors, kai pagalvoji, uoslė turėtų visokius toleruoti. Juk kiekvienuose kvepaluose yra ir bjaurasties įdėta. Šituose, – mosteli į ką tik uostytą buteliuką, – yra toks, gaunamas iš kačių liaukų. Jis – šlykštus, labai skiedžiamas.“

Iš visų sumaišytų kvepalų dvylika Aistis laiko pavykusiais – „rodomais žmonėms“. Keli bičiuliai jais jau kvepinasi. Aktorius ir režisierius Gytis Ivanauskas, pauostęs įteiktą gimtadienio dovaną nudžiugo: „Mano kvapas!“ Gabrielė Martirosianaitė savąjį aromatą dar vis renkasi. „Su kvepalais nėra taip, kad šiandien pamatė, pauostė, padovanojau. Viskam reikia laiko. Kai kurie pažįstami paprašė sumaišyti jiems kvepalų ir sumokėjo už medžiagas. Man tai labai tinka – tiesiogiai nekainuoja, o galimybė praktikuotis puiki“, – aiškina.

Kol kas Aistis nesukūrė kvepalų, kurie jam besąlygiškai patiktų, todėl maišo ir savos gamybos, ir pirktinius, kurių nuolat turi bent aštuoneto rūšių. Kuo norėtų kvepėti populiarusis pensininkas Vydas? „Gal „Trojnoj“? – kvatoja prisiminęs sovietmečiu išpopuliarėjusį odekoloną. – Nes jį galima ir „į vidų“ vartoti. Dėl tos pačios priežasties Vydui patiktų ir toks spiritinis klijų valiklis su žemuogėmis, kurį naudoja LNK grimuotojos. Na, o Aisčiui? Man patinka švaros kvapas. Beje, jį kiekvienas įsivaizduojame savaip. Savąjį jau buvau radęs. Bet tų kvepalų nebepardavinėja!“

Gal kada Aistis taps profesionalia „nosimi“ – gyvens iš kvepalų kūrimo. Ir negali sakyti, kad šia perspektyva nesidomėjo: parašė laišką lietuviškos kosmetikos gamintojams „Biok“, paklausė apie bendradarbiavimo galimybes. Deja, atsakė, jog gaminti ir pilstyti kvepalus neturi sąlygų.

„Nenoriu, kad mano kvepalai patiktų masėms. Jie bus nišiniai, mažai kam tiks. Nesvajoju iš to susikrauti milijonų. Tiesiog darau tai, kas man labai patinka. Būdamas aktorius visada priklausau nuo režisierių, prodiuserių, vesdamas laidas – dar ir nuo kolegų, programų direktorių. O čia – laisvas ir pats sau!“