Aktorė Jūratė Vilūnaitė prabilo apie tai, ką patyrė po skyrybų

Dėl naujų jausmų iširo bemaž penkiolika metų trukusi Jūratės ir tame pačiame Nacionaliniame dramos teatre dailininku-butaforu dirbančio Remigijaus Jančausko (41) santuoka. Šių metų pradžioje įvyko oficialios poros skyrybos.

– Skyrybos įvyko jūsų iniciatyva. Pamilusi kitą žmogų, nusprendėte, jog sąžiningiausia bus klausyti širdies?

– Žinoma, akyse stovėjo ir proto nupieštas vaizdas, kaip galbūt turėčiau elgtis, bet tai nebūtų atnešę laimės nei man, nei mano šeimai. Aišku, negaliu būti tikra, kad ir skyrybos bei nauji santykiai atneš ją, bet reikalas – net ne laimė. Reikia kalbėti apie mūsų visų tolesnį brendimą, tobulėjimą.

Kad ir koks būtų mano sprendimas, vis vien kas nors liktų įskaudintas, įžeistas. Kiekvienas turime savo gyvenimą, ir nemanau, kad būtų teisinga gyventi galvojant apie tai, kaip nesuteikti kitiems skausmo, o save uždaryti į kokią nors formą, dėžę, kuri neleistų atrasti kitos savęs, kitokio gyvenimo. Ar tai taip pat nebūtų nuodėmė?

Buvau šokiruota, nes nemaniau, kad visuomenės spaudimas bus toks stiprus. Buvau tikra, kad žmonės daug tolerantiškesni.

– Skiriantis atsiskleidė, kokia yra populiarumo kaina? Visi puolė vertinti, teisti jūsų už tai, kad palikote artimuosius. Spauda ironizavo, kad jūsų su Rimantu asmeninis gyvenimas ne mažiau intriguojantis nei muilo operose, kuriose vaidinate.

– Tai – tik spauda... Tačiau žengus šį žingsnį, kai kurie draugai, pažįstami manė ir iki šiol mano panašiai – ir būtent tai skaudina. Kai vieną dieną nusprendi skirtis, žmonės puola sakyti, kad kažką griauni, laužai, blogai elgiesi. Bet kodėl jie teisia?! Kaip svetimas žmogus gali įlįsti, žinoti, kas tavo darže vyksta, ir sakyti: „Štai buvo tobula šeima, o ji ėmė ir viską sugriovė“? O kas žino, kaip yra iš tikrųjų? Laimei, šalia buvo patys artimiausi, kurie mane palaikė, ir tai suteikė jėgų.

Buvau šokiruota, nes nemaniau, kad visuomenės spaudimas bus toks stiprus. Buvau tikra, kad žmonės daug tolerantiškesni: visi esame laisvi, tik mes patys renkamės, kaip gyventi, kuriuo keliu eiti. Vis dėlto aplinkiniai pabandė įrodyti, kad peržengiau tam tikras normos ribas. Štai tada ir supratau, kokia gali būtų mūsų pasirinkimo (jokiais būdais – ne populiarumo!) kaina. Kai spauda pradėjo narstyti mano istoriją, netgi atrodė, kad ji – ne apie mane. O kai visai šalia žmonės smerkia, apkalba, aptaria, nesisveikina – tada tai jau apie mane. Vyrams skirtis, palikti šeimą – kažkaip natūraliau, o štai moteris, jei taip pasielgia, tampa niekše.

Interviu – naujausiame žurnalo „Žmonės“ numeryje.