Algis Radzevičius: viską, ką darau, darau dėl jų

„Galėjau likti senbernis, – ir vėl atsisuka į juodaplaukę, jau dvejus metus turinčią jo pavardę. – Maniau, niekada neįsimylėsiu. Kad jūs žinotumėt, kaip giminės mane spaudė, kai susieidavo šeima. Visi su antrom pusėm, o aš toks vienas, valkatėlė... Kai kalbos įgrisdavo, sakydavau: išeisiu į Gedimino prospektą, pasičiupsiu pirmą pasitaikiusią ir nusitempsiu prie altoriaus.“
Būtų lyg tame sapne... Tik Milisandra netapo pirma pasitaikiusia. Užtat ir košmarų nebesapnuoja, geriau jau vakarais dviese lovoje pasvajoja apie tikras vestuves. „Mums svarbu susituokti bažnyčioje“, – tikina susėdę naujų savo namų virtuvėje, kabindami iš stiklainėlio dzūkišką medų.

Kokia šypsena!

Medaus saldumo ir jų meilės istorija, kurią pasakoti pirmoji imasi Milisandra: „Algis tų faktų neprisimena...“ „Kodėl neprisimeni?“ – žvilgteliu į sūnelį Roką ant kelių laikantį vyrą. „Todėl, kad tuo metu dirbau svarbų darbą. Buvau rimtas pareigūnas ir į pro šalį pravažiuojančias merginas nekreipiau dėmesio“, – oriai atsako. Milisandra prunkšteli: „Tąsyk važiavau automobiliu iš universiteto. Jis sustabdė mane tuojau už perėjos, – nepraleidau pėsčiojo. Matau, ateina šypsodamasis. „Kokia šypsena!“ – svaigstu. Kažkaip išsiaiškiname, jis man atiduoda dokumentus ir palinki laimingo kelio. Važiuoju toliau, o mintyse viena – kažin kaip man dar kartą jį susitikus? Gal susipažinčiau?“
Vėliau ji elgėsi visai vaikiškai: „Tik įsivaizduokit, važinėdavau savaitgaliais gatvėmis ir dairydavausi – gal koks reidas, gal kur tas pats policininkas stovi? Nė velnio! Niekur. Keletą kartų mačiau jį naktiniame klube, tik nedrįsau prieiti. Ir ką jam būčiau pasakiusi? Ar prisimena merginą, kurią kartą buvo sustabdęs?“

Viltis surasti žavųjį patrulį sužibo visai netikėtai. Įsijungusi televizorių vieną vakarą Milisandra išgirdo apie naują grupę „Patruliai“. „Milgedą jau pažinojau, – šypsosi. – O antrasis, žiūriu, taigi tas pats policininkas.“
Algis nuo žmonos nenuleidžia akių. Pasakojimas glosto jam savimeilę. Ir tos dienos, kai susitiko pas Žilviną Žvagulį „Zuzi Records“ – lyg būtų šiandien. Radijo stoties „Lietus“ vadovo Gintaro Zdebskio patartas, Žilvinas Žvagulis Milisandrą priglobė po savo sparneliu, ji ėmė dainuoti grupėje „Blogos mergaitės“. Šalia repetuodavo ir „Patruliai“. „Taip mes susipažinome“, – atsidūsta dabar dainininkės karjerą į motinystę iškeitusi moteris. „Žingsnis po žingsnio ir štai esame, kur esame...“ – filosofiškai tarsteli Algis ir išbėga paskui sūnelį Roką į kitą kambarį. Grįžęs žada papasakoti vyriškąją įvykių versiją.

Ir Algis, ir Milisandra visiškai tikri, kad sunkiu metu labiausiai padeda laikymasis už rankų. Bėdos suartina, jei dviejų jausmai yra gilūs.

Plaukiu pasroviui ir jaučiu malonumą

Panašu, nuo muzikos pabėgti Algiui buvo nelemta. Dvyliktoje klasėje pradėjęs vesti diskotekas tuo metu prestižiniame „Lietuvos“ viešbučio dvidešimt antrame aukšte, jis gavo pirmąsias pramogų pasaulio pamokas. Šviesaus atminimo dainininkas Alvydas Lukoševičius-Obuolys, Birutė Dambrauskaitė, Česlovas Gabalis ir nenustygstantis Žilvinas Žvagulis. Tikrai nedaug trūko, kad būtų jų keliais pasukęs, bet tėčio autoritetas buvo tvirtesnis. Vidaus reikalų ministerijos reprezentacinio orkestro vyriausiasis dirigentas norėjo, kad sūnus sektų jo pėdomis. „Baigiau studijas, – pasakoja Algis. – Pradėjau dirbti policijoje, išėjau tikrą gyvenimo mokyklą. Žmonės aplink buvo geri, su kai kuriais iš jų iki šiol bendraujame. Vėliau – pasiūlymas tapti vieno komercinio banko vadybininku. Priėmiau, norėjosi ką nors keisti. Vėl susitikau su Žilvinu. Ir Milgedas (Milgedas Aleksandravičius, buvęs policininkas, pirmasis „Patrulių“ narys – red. past.) kartu. Abu tai vienam vakarėlyje prie stalo padainuojam, tai kitam. Pamenate, buvo tokia televizijos laida „Nacionalinė muzikos lyga“? Žilvinas pateko į finalą. Tada ir nusprendėme įrašyti dainą, pagalvojom, imsim ir išmesim per finalą. Ant durniaus... Finalą Žilva laimėjo, o mes su Milgedu dar sykį išstojome per Žilvino keturiasdešimtmečio koncertą. Irgi – ant durniaus. Dainuojam, o salė – kartu su mumis, dainą jau moka...“

Po kurio laiko „Patruliai“ įrašė ir antrą dainą, ir trečią, ir ketvirtą. 2007-aisiais jų albumas „Ech, merginos!!!“ du kartus tapo platininis. „Aš visai gerai pasijutau, savo vietoje, – juokiasi Algis, pasakodamas karjeros vingius. – Muzika manęs daugiau taip ir nepaleido. Esu iš tų žmonių, kurie nieko nedaro specialiai, nekenčiu, kai reikia išskaičiuoti sėkmę. Plaukiu pasroviui ir jaučiu malonumą. Toks požiūris, matyt, pasiteisino, nes atplaukiau visai neblogai – turiu Mili, ji man pagimdė tobulą vaiką, mes gyvename gražiuose namuose. Taigi viskas – teisingai. Bent jau kol kas...“

Algio ir Milisandros draugystė į dienos šviesą išlindo jau po keleto mėnesių. „Mirksėjo ji man, mirksėjo ir primirksėjo“, – į žmoną žvilgteli Algis ir čia pat prisipažįsta, kad vienu metu buvo nuklydęs visai į kitą pusę. Tačiau visuomet nutinka taip, kaip turi nutikti, ir kitą vasarą jiedu vėl buvo kartu. „Aš jau nurimusi sėdžiu, o jis, žiūriu, vis prie manęs, prie manęs...“ – šypsosi Milisandra. „Nei tu buvai nurimusi, nei ką, – švelniai jai įgelia vyras. – Tokius signalus man siuntei! Nebūtų jų buvę, nebūčiau prie tavęs artinęsis.“
„Kaip išdrįsome Žilvinui pasakyti?! – kvatoja abu. – Taigi jis matė. Vis pirštu mums grūmodavo: „Kad tik jokių šuru buru, dirbti reikia, jokių romanų!“ Bet dėtis nebuvo kur. Vieną dieną turėjau jam pasakyti, kad „Zuzi“ kolektyvas žada pasipildyti dar vienu nariu“, – tarsteli Algis. O Milisandara moteriškai pasimaivo: „Vos užlipau ant scenos, o jau reikėjo nulipti.“

Kartėlio jos balse – nė lašo. „Aš turiu ką veikti namuose. Ir man čia labai norisi būti, – tikina apglėbusi pūstažandį sūnelį Roką. – Dainuoti, žinoma, smagu ir aš būtinai dar kada nors tai darysiu, bet kol kas nesirengiu plėšytis. Šeima žmogaus gyvenime yra svarbiausias dalykas. Nebus jos, nieko nebus. Juk matau, kaip kiti gyvena, ypač iš pramogų pasaulio. Mėtosi, blaškosi, galiausiai lieka vieniši ir nelaimingi. Ką tuomet veikti su savo karjera?“

Sūnaus gimimas sumažino praradimo skausmą

Iš tiesų laiko pažinti vienam kitą po vestuvių jiedu turėjo daugiau nei prieš jas. „Mes netgi neturėjome laiko būti tikra šeima, tik visai neseniai pajutome, ką tai reiškia“, – sako Algis. Nei iš jo, nei iš Milisandros atminties dar neišsitrynę neseni įvykiai. „Taip jau sutapo, kad tuo pat metu Miliukas laukėsi, o mano mamytė labai sunkiai sirgo. Vestuves atšokome formaliai, mamytė mirė, po dviejų mėnesių gimė Rokas, – Algio veidu nuslenka pastebimas liūdesio šešėlis. – Sūnaus gimimas šiek tiek sumažino praradimo skausmą, bet jis vis tiek buvo baisus. Ir tai suprasti gali tik tie, kurie su tėvais turėjo tokius artimus ryšius kaip aš. Mamytė (šviesaus atminimo Ona Radzevičienė, Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklos dėstytoja – red. past.) dešimt metų kovojo su liga. Vis sakydavo: „Nebesulauksiu, Algi, anūkų, nebesulauksiu...“ Tiek nedaug trūko, kad būtų jį pamačiusi... Paskutinius du mėnesius nesitraukiau nuo jos lovos. Ir Miliukas, nors prastai jautėsi, bet vis į ligoninę ir į ligoninę. Kai mamytė išėjo, ilgai negalėjau susitaikyti su mintimi, kad jos nebėra. Metus lyg rūke gyvenau, negalėčiau tiksliai papasakoti, ką veikiau. O dirbti reikėjo... Laidotuvių vakarą koncertą atšaukiau, o kitą dieną jau dainavau...“

Dar ir dabar Algis dažnai nueina prie mamos kapo. Sako, būna akimirkų, kai skausmas skroste perskrodžia: „O, kad močiutė būtų gyva...“ Jam atrodo, kad tie dveji metai jį bus smarkiai pakeitę. „Pats savęs nepažinčiau, – sako. – Vis dažniau pagalvoju apie dalykus, apie kuriuos anksčiau bijodavau pagalvoti. Mamytės maldaknygėje perskaičiau: „Ar tu manęs neatsisakysi, kai siųsiu tau išmėginimus? Kai bus taip sunku, jog, atrodys, nepajėgsi ištverti? Ar tuomet manęs neatsisakysi?“ Buvo žiauriai sunku, bet jėgos niekada neapleido. Gal kam nors tos bėdos atrodys juokingos, bet mums tai buvo pamokantis laikas.“

Buvau pavargęs nuo vienatvės

Ir Algis, ir Milisandra visiškai tikri, kad sunkiu metu labiausiai padeda laikymasis už rankų. Bėdos suartina, jei dviejų jausmai yra gilūs.
„Šiandien pagaminau pietus, dedu maistą į lėkštes Algeliui ir Rokui, o staiga – toks gerumas: „Kasdien tave vis labiau ir labiau myliu!“ – Milisandra nesigėdija užplūdusios švelnumo bangos.
Į savo naujuosius namus planavę kraustytis tik tuomet, kai remontas bus baigtas iki paskutinės smulkmenos, naujakuriai prieš praėjusias Kalėdas paskubėjo. „Pagaliau aš žinau, kur mano drabužiai, kur mano kojinės ir batai, – kėdėje nenustygsta Algis. – Juk visą gyvenimą toks piligrimų piligrimas, vienas daiktas ten, kitas – ten. Kai susituokėme, Miliukas gyveno pas savo tėvelius, grįžti naktį po koncertų, ryte – į statybas. Aš remontą prižiūrėjau, o jau paskui Mili darbeliai prasidėjo. Kokios užuolaidos mūsų namuose kabės, manęs tikrai nejaudina.“

Jiedu sutaria: savo namuose gyventi – kas kita. Kad ir kaip gerai sutartum su tėvais, jų namuose – jų taisyklės, o savuose jas gali nustatyti pats.
„Algelis išvažiuoja iš namų ir po dešimties minučių jau skambina. Sakau, nesirūpink, mums viskas gerai. O jis: „Aš tik pasiilgau!“ Draugės kartais mėgina mane užjausti: „Kaip tau sunku, Algelis vis koncertuose...“ Bet argi gali būti kitaip? Pati juk žinau! Aš rami, užtikrinta, žinau, kad sugrįš, ir labai jį myliu. Tai yra svarbiausi dalykai.“
„Buvau pavargęs nuo vienatvės, – liejasi ir Algio žodžiai. – Visą gyvenimą jaučiau begalinį rūpestį. Didelė meilė manęs neišlepino, dabar visą tą gerumą, kurį gavau, noriu atiduoti savo brangiausiems žmonėms. Man nebeįdomu niekas, kas susiję su manimi. Viską darau tik dėl Mili ir Roko.“