Alina Orlova: nežinau, gal esu kukli... (papildyta kovo 5 d.)

Po daugiau nei metų pertraukos Vilniuje surengei du koncertus. Ar nemanai, jog to per maža gausiam tavo gerbėjų būriui?

Nesinori nusibosti nei sau, nei kitiems, todėl ir vengiu daug koncertuoti, ypač nedidelėje mūsų Lietuvėlėje. Noriu, kad mano pasirodymai kaskart būtų gražūs ir įdomūs, norisi žmonėms parodyti ką nors naujo ir aktualesnio. Dabar buvo du koncertai, bet paruošiu naują programą, pristatysiu naują albumą, tad ir koncertų bus daugiau.

Kada ketini nudžiuginti nauju albumu?

Dar pažiūrėsime, ar nudžiuginsiu (šypsosi). O jei nuliūdinsiu? Kūrybinis procesas jau baigėsi, dainų yra nemažai, lieka tik jas pateikti. Tikiuosi, pavasarį albumas išvys dienos šviesą.

Sakai, medžiagos turi daug. Pastaraisiais metais nemažai visko tavo gyvenime įvyko?

Šiaip – nemažai, bet jei ir nieko ypatingo nevyksta, kurti įmanoma, tačiau būna ir juodųjų periodų, kai kurti tiesiog neišeina: rodos, galvoje nėra jokių minčių, viskas sustoja. Ačiū Dievui, tokių periodų man pasitaiko ne taip ir dažnai. Keista, kai žurnalistai klausia, ar kurdama išgyvenu depresiją. Bet juk tai yra liga, kuria sirgdamas apskritai sunkiai ką nors sukursi! Žinau, mano dainos nėra linksmos, bet juk pasaulyje pilna panašios nuotaikos muzikos, tik štai Lietuvoje žmonėms turbūt keista tokią girdėti. O juk nieko baisaus mano muzikoje nėra (juokiasi)!

Koncerte žiūrovams užsiminei, kad šiuo metu tavo širdžiai mieliausios naujausios dainos...

Naujos dainos visada būna aktualiausios, yra arčiausiai to, kas tu esi dabar ir ką šiuo metu jauti, išgyveni. Senos dainos tiesiog egzistuoja, jos tarsi nebepriklauso tau. Su dainomis kaip su piešiniais: kol pieši, jie kinta – tavo valia juos keisti, kaip nori, tačiau kai paveikslą užbaigi ir prabėga šiek tiek laiko, supranti, kad jis tau nebepriklauso.
Nežinau, kaip kitiems atrodo, bet aš jaučiu, jog mano dainos po truputį keičiasi. Manau, jos tampa šiek tiek brandesnės, kita vertus, iki brandumo man dar labai toli. Naujausios dainos nuo senesnių šiek tiek skiriasi nuotaika, jose mažiau infantilumo. Gyvenu kitur ir kitaip, viską matau šiek tiek kitaip, todėl ir kūryba nestovi vietoje.

Keista, kai žurnalistai klausia, ar kurdama išgyvenu depresiją. Bet juk tai yra liga, kuria sirgdamas apskritai sunkiai ką nors sukursi!

Koncertuoji Rusijoje, Ukrainoje, Didžiojoje Britanijoje. Skirtingų šalių, skirtingų kultūrų klausytojai tavo kūrybą priima vienodai?

Manau, mano dainas žmonės ir supranta, ir priima skirtingai. Tiesa, simpatiškoji mano muzikos dalis, kuri daugeliui patinka ir dėl kurios ateina į koncertus, yra ta pati. Mano muzikos pagrindas yra emocinis, todėl jį žmonės priima vienodai nepriklausomai nuo tautybės. Visa kita klausytojai girdi kitaip.

Jauti didelį skirtumą, kokia kalba kurti, – juk tavo repertuare yra dainų ir lietuvių, ir rusų, ir anglų kalbomis?

Žinoma, skirtumas yra – juk kalbos skiriasi, o ir jų mokėjimo lygis nevienodas. Lietuviškai kurti man sekasi geriausiai ir sąžiningiausiai, bet kartais ir rusiški tekstai gimsta lengvai, jie būna tokie pat jausmingi kaip lietuviški. O angliški nėra sudėtingi, nors stengiuosi, kad būtų tokie pat nuoširdūs. Nors, tiesą sakant, dar nėra nė vieno angliško teksto, kuriuo būčiau patenkinta.

Netrukus tavo albumą „Laukinis šuo dingo“ išleis Prancūzijos leidybos kompanija „Fargo Records“, o tai reiškia, kad jau balandį jį bus galima nusipirkti bet kur Vakarų Europoje ir Skandinavijoje. Lietuvos muzikiniame pasaulyje tai – didelis įvykis!

Nemanau, kad tai itin didelis pasiekimas, dar ir neaišku, kaip viskas bus. Dažniausiai stengiuosi iš anksto nesidžiaugti ir nieko per daug nesitikėti. Žinoma, smagu, įdomu, bet nereikia to sureikšminti, juolab kad šiais laikais albumų apskritai niekas nebeperka.

Gausios pagyros, kurių sulauki iš gerbėjų ir kritikų, glosto širdį?

Man jos visai nepatinka!
Nežinau, gal esu kukli... O iš tikrųjų svarbu, kas ir ką sako. Kartais būna pasakyta ne laiku ir ne vietoje, o, būna, žmonės labai šiltai ir nuoširdžiai pasako komplimentą, tuomet suvoki, ką jiems tai reiškia. Komentarų internete apskritai neskaitau.

Tuomet turbūt ir nematei, jog socialiniame tinklalapyje „Facebook“ yra žmonių, susibūrusių į grupę „Negaliu pakęsti Alinos Orlovos muzikos“?

Tikrai nemačiau. O tikrai toks yra? Neblogai (juokiasi). Ar pažiūrėsiu, kas ten rašoma? Manau, ne. Komentarus ir panašius dalykus vadinu „trešu“ (nuo žodžio „šiukšlės“). Žinoma, kartais kyla noras paskaityti. Taip, kaip kartais kyla noras pažiūrėti mūsų komercinius televizijos kanalus ar pavalgyti greito maisto. Bet puikiai suprantu, kad jei pulčiau skaityti, kas parašyta tame „Facebook“, prikiščiau į savo galvą šlamšto. O kam tų nereikalingų emocijų?

Prieš keletą metų žurnalistams sakei: „Niekada dar nieko nemylėjau ir neturėjau problemų.“ Šalia tavęs jau dvejus metus yra mylimas žmogus, tad problemų lyg ir turėtų netrūkti?

(Juokiasi.) Nei tada, nei dabar neturiu problemų. Žmonės ir nemylėdami turi bėdų. 

Su fotomenininku Ignu Maldžiūnu judu kartu jau beveik dvejus metus. Esi jauna, bet, panašu, mėgsti santykių pastovumą?

Rodos, taip.

Ir dėl tų santykių net nusprendei kraustytis į Kauną?

Taip, ir man šis miestas labai patinka. Jis man mielas, nes ten dabar gyvenu, šalia – mylimas žmogus. Juk svarbu, ne kur, o su kuo gyveni. Jei supa žmonės, kurie kuo nors domisi, ką nors įdomaus veikia, galima bet kuriame mieste gyventi. Be to, daug važinėju, nemažai laiko praleidžiu tarp Kauno, kur gyvenu, ir Vilniaus, kur verda darbai – repeticijos, yra įrašų studija.

Bet važinėti, kai pati nevairuoji, nėra didelis malonumas!

Na, ir kas? Mėgstu važiuoti traukiniu, dažnai į Vilnių nuveža Ignas. Taip abu ir gyvename tarp Kauno ir Vilniaus. Ir vasarą neužsisėdime vienoje vietoje – mėgstame keliauti, bet visiškai nebūtina važiuoti iš Lietuvos. Vienas smagiausių užsiėmimų – važinėtis žiguliuku po visą šalį. Puiki mašina, daug nuotykių (juokiasi)...