Andrius Kandelis: „Nerealus jausmas ta tėvystė...“ (papildyta vasario 18 d.)

– Į jus žiūrint neapleidžia mintis, tarsi kokį stebuklą staiga gavote į rankas. Tiesiog šviečiate!

Andrius: Tikra tiesa. Kai Ditė dar buvo Mildos pilvuke, mes sėdėdavome svetainėje ant sofutės ir kalbėdavomės: kaip bus, kai ji gims? Kokias akis turės? Į ką bus panaši? Tai buvo tarsi bandymas pažvelgti į nežinią. O kai dukra gimė sveika ir graži, supratome, kad nieko daugiau norėti ir nereikia. Nerealus jausmas ta tėvystė. Daugelis jaunų vyrų, neseniai vedusių ir turinčių pirmus vaikus, tikrai supras, apie ką kalbu. Keliais žodžiais: nuostabu ir nepakartojama.

– O vargas, nemigos naktys... Paprastai vyrus tai greitai suerzina ir baigiasi maloni jų tėvystė...

Andrius: Kol kas mes su tokiomis problemomis nesusidūrėme, nes vaikas miega gana ramiai.
Milda: Tik pasigirk ir viskas pasikeis...
Andrius: Tvarkomės tikrai šauniai. Kai būnu ilgam išvažiavęs, padeda mano ir Mildos tėvai, mano sesuo. Kai grįžtu namo, pats stengiuosi maksimaliai skirti dėmesio vaikui.

Nerealus jausmas ta tėvystė. Daugelis jaunų vyrų, neseniai vedusių ir turinčių pirmus vaikus, tikrai supras, apie ką kalbu.

– Hmmm... O jaunai mamai?..

Andrius: Aha, Milda jau pradeda pykti...
Milda: Daug kas sako, kad vaikui gimus vyras pasitraukia į trečią planą. O mūsų šeimoje į trečią planą nuėjau aš (juokiasi). Esu reikalinga tam, kad vaikui duočiau valgyti. O tėtukas su dukra jaučia tokį begalinį ryšį, kad Ditė netgi greičiau nusiramina būdama Andriui ant rankų. Aš tada ateinu niurzgėdama: „Andriau, ir mane apsikabink... aš irgi noriu dėmesio...“
Andrius: Pavydo jausmas vaikui (juokiasi). Bet aš tikrai abi myliu vienodai karštai.

– Seniai žinojote, kad turėsite mergaitę?

Andrius: Praktiškai nuo trečio nėštumo mėnesio.
Milda: Bet širdyje turbūt nuo pat pirmos dienos jautėme.
Andrius: Aš labai norėjau mergaitės. Milda – taip pat. Buvome įsitikinę, kad turėsime mergaitę. Net su Mildos patėviu drąsiai susilažinau, nors tada dar tiksliai nežinojome. Bet buvau šimtu procentų tikras, kad bus dukra. Laimėjau! Antro, aišku, norėsime berniuko.

– Jeigu tokios kalbos sukasi, gal jau ir dėl antro vaiko turite konkrečių planų?

Milda: Geriau į šulinį nespjauti... Bet norėčiau tik po penkerių metų – ne anksčiau.
Andrius: Pirmiausia todėl, kad manęs labai dažnai nebūna Lietuvoje. Tolimos ir ilgos kelionės su labai trumpais pabuvimais namuose manęs per daug atima iš šeimos. Va, grįžau iš Londono ir tuoj vėl išskrisiu į Vokietiją, paskui – trims dienoms namo ir tada – trims su puse savaitės į Japoniją, Honkongą, Taibėjų, Kvala Lumpūrą... Bet labai rimtai žadu per ateinančius penkerius metus baigti karjerą ir atsiduoti šeimai.

– Pirmųjų dienų baimė, kai nežinai, kaip tą mažą trapią lėlytę paimti ant rankų, perrengti ar nuraminti, jau praėjusi?

Andrius: Natūralu, kad ji yra, nes pirmas dienas mokaisi. Paskui diena po dienos pripranti ir nieko sunkaus nebėra vaiką pervystyti, užmigdyti, pamaitinti, naktį atsikelti, pasūpuoti...

Milda: Kai Andrius namie, aš naktimis nesikeliu. Mes su Andriumi nuo pat pradžių, kai dar manėme, kad vaikas gali būti neramus, kad reikės naktimis keltis kas porą valandų, susitarėme, jog šalia lovelės miegos tėtis. Ir vaiką man paduos tik pamaitinti. Tada vėl paims, sauskelnes pakeis ir užmigdys. Kad aš pailsėčiau, kad pienuko nepritrūktų. Pirmomis dienomis iš tiesų reikėjo maitinti kas kelias valandas ir sauskelnes dažnai keisti. O dabar Ditė visą naktį kuo ramiausiai išmiega, iki pat aštuonių ryto. Jeigu pabunda kokią šeštą, Andrius dukrytę ant šoniuko tik pasuka, žinduką įduoda ir toliau visi ramiai miegame.

Andrius: Vaikas yra bendras, todėl auginti jį reikia abiem vienodai. Milda privargsta viena, kai aš būnu išvažiavęs. Be to, jos darbas buvo išnešioti kūdikį, o dabar turi teisę naktimis ramiai išsimiegoti.

Jeigu dabar kas spintą atidarytų, Ditės drabužėlių ten būtų dvigubai daugiau nei mūsų su Milda kartu sudėjus...

– Spėju, kad iš visų kelionių grįžtate ne tuščiomis...

Milda: Tai jau taip... Maišais rūbelius veža...
Andrius: Jeigu dabar kas spintą atidarytų, Ditės drabužėlių ten būtų dvigubai daugiau nei mūsų su Milda kartu sudėjus... Tiesiog Lietuvoje vaikų drabužiai yra be galo brangūs. O man tenka labai dažnai važinėti į Londoną, kur tikras rojus vaikams. Už tuos pinigus, kuriuos čia išleisčiau kelioms suknelėms, iš Anglijos parvežu pilnus maišus tikrai brangių, firminių, kokybiškų drabužėlių.

– Sako, kad tik gimus vaikui dviejų žmonių gyvenimas iš tikrųjų tampa šeimyninis. Kaip jums atrodo?

Andrius: Žinote, pradedi branginti buvimo kartu laiką. Po savaitės, praleistos svetur, tiesiog rauniesi namo. Jau lėktuve nekantrauji, planuoji, kaip čia greičiau taksi išsikviesti, namo skubiau parvažiuoti... Įžengi pro duris, pamatai du savo mylimiausius žmones ir iškart širdis atlėgsta... Dabar labiau norisi būti namuose. Kol yra tik du žmonės (kad ir susieti santuoka), vis tiek jie – laisvi, savarankiški. O gimęs mažas angelėlis tuos du žmones suriša į tvirtą kamuolį, vieną labai labai stiprų branduolį.