Kas jus neša į tą galerą?
Nesijaučiu stipriai nešamas, nes nebūsiu nuolatinis projekto dalyvis. Ir nemanau, kad esu vertas ten dalyvauti. Negaliu įdėti tiek darbo, gerai pasiruošti kiekvieną savaitę. Be to, tokiuose projektuose šoka žvaigždės, įžymybės. Aš esu paprastas žmogus. Net nenoriu lygintis su tais, kurie ten dalyvaus, konkuruos. Tiesiog pasimokysiu šokti, gal kartą kitą pasirodysiu ant parketo kaip projekto svečias. Mane tiesiog pakvietė, supažindino su Karina (šokėja Karina Jeremian – red. past.). Supratau, kad šokiai – geresnis laisvalaikis nei treniruotės sporto salėje. Daugiau malonumo ir geresni rezultatai.
Anksčiau bandėte šokti?
Tik vaikas būdamas tautinius šokius esu Australijoje šokęs. Mano tikslas – globoti ir propaguoti šokius, kad Lietuvoje daugiau pozityvumo būtų. Juk pastaruoju metu tokie geri televiziniai projektai kaip šis įgavo truputį neigiamų spalvų – atsirado abejonių dėl balsavimo. Be to, kaip globėjas nemokamai projekto dalyvius priimsiu savo pramogų ir poilsio parke „Anupriškės“.
Anksčiau jus pažino daugiausia pokerio mėgėjai. Dabar nuolat esate viešumoje, nes remiate mėgstamiausią Lietuvos sporto šaką – krepšinį. Negi šlovės užsigeidėte?
Matau, kad labai daug normalių žmonių bijo tos viešumos. Aš, matyt, nesu visai normalus, jeigu jos nevengiu (juokiasi)... Kiti dar mano, kad turbūt žadu eiti į rinkimus. Būti prezidentu!.. Duodu žodį, kad į rinkimus neisiu. Man tiesiog svarbu daryti pozityvius darbus. Myliu Lietuvą, noriu, kad čia būtų geriau. Bet jeigu sakote, kad manęs jau per daug, vadinasi, laikas trauktis...
Man tiesiog svarbu daryti pozityvius darbus. Myliu Lietuvą, noriu, kad čia būtų geriau. Bet jeigu sakote, kad manęs jau per daug, vadinasi, laikas trauktis...
Ne, ne! Nauji veidai Lietuvos pramogų padangėje labai reikalingi...
Pats jaučiu, kad jau esu ant ribos. Nepatinka, kad manęs visur tiek daug, kad išsišokau per aukštai. Bet žinokite: kaip atsiradau netikėtai toje lietuviškoje viešumoje, taip ir išnyksiu. Va, tik sulauksiu čempionato pabaigos, pažiūrėsiu, kaip laimėsim auksą (šypsosi)... Tikrai tikiu, kad mūsų vyrai laimės. Jaučiu, kad kuo galėjau, prisidėjau prie būsimos pergalės.
Prieš kelias savaites iš Latvijoje vykusio pasaulio jaunimo čempionato jūsų remiama jaunimo rinktinė grįžo su aukso medaliais. O pernai parėmėte Lietuvos krepšinio rinktinę, nors mažai kas tikėjo jos sėkme. Kodėl?
Tuo metu ir mūsų vyrų rinktinė, ir visa Krepšinio federacija buvo nurašyta. Net mūsų krepšinio žvaigždės nenorėjo žaisti rinktinėje. Gal kiti net svajojo, kad ji apskritai pasaulio čempionate nedalyvautų. Tapau žaidėjams paskutinė viltis: padėjau finansiškai, kad jiems galėtume nupirkti kelialapius. Pernai parvežėme bronzą. Ji buvo net saldesnė už auksą. Juk matėte, kaip Lietuva sutiko savo krepšininkus – kaip didvyrius. Jaučiausi be galo gerai, kad prisidėjau prie didesnio visos Lietuvos pasitikėjimo savimi. Kad ir kaip būtų sunku, kad ir kaip visi tave nurašytų, turi stengtis, daryti, kovoti. Pats esu tai patyręs pokerį lošdamas ar verslą darydamas. Nuolat kovoji. O jeigu esi geras žmogus ir turi pakankamai pinigų, kaip nepadėsi Lietuvos krepšinio rinktinei? Negali atsakyti „ne“, kai tavęs prašo žmonės, kuriais tiki. Kas kitas, jei ne aš? Bet padariau savo darbą ir jau pamažu trauksiuosi iš krepšinio rėmėjų gretų.
Kodėl?
Todėl, kad krepšiniui nebesu taip gyvybiškai reikalingas. Lietuvos krepšinio federacija tiek rėmėjų neturėjo per visą savo istoriją, kiek dabar. Gerai, kad atėjau ir parodžiau, jog būti rėmėju – pozityvu. Noriu savo, kaip rinktinės vadovo, pareigas baigti garbingai. O paskui imsiuosi olimpiados – dirbsime su Olimpiniu komitetu. Reikia prisidėti prie įvairių sporto šakų.
Kodėl tiesiog nenusiperkate krepšinio komandos?
Tikrai nesu toks turtingas žmogus, kad galėčiau pirkti komandas. Aišku, yra tokių, kurias ir už dyką gali imti. Ne vieną man jau siūlė. Net „Lietuvos rytas“ nedaug kainuotų. Turiu tokį pasiūlymą. Bet aš labiau esu už rėmimą nei pirkimą. Noriu ir „Žalgirį“ paremti, ir „Lietuvos rytą“, ir mažesnes komandas. Na, ir kas, kad jie konkurentai. Aš labai myliu „Žalgirį“ – užaugau su juo. Bet ir „Lietuvos rytas“ – labai svarbi komanda Lietuvai. Tik kažkodėl žmonės auga mokydamiesi nekęsti, nors turėtume būti vieningi.
Kokias sumas skiriate paramai?
Per metus kiek atiduodu? Gal iki dviejų milijonų krepšiniui ir apie pusę milijono litų labdarai. Anksčiau daugiau skirdavau labdarai.
Paprastai verslininkai pirma apsirūpina patys, tik paskui dalija milijonus. Negi jums nereikia, kad garaže stovėtų ne geras automobilis, o...
Kas? Malūnsparnis?
Kad ir malūnsparnis! O kišenėje gulėtų telefonas ne už kelis šimtus litų, o už dešimtis tūkstančių...
Taip, mano telefonas biednas... Užtat turiu Lietuvos rinktinės sportbačius. Ir tokių už jokius pinigus niekas nenusipirks! Arba su didžiausiu malonumu nešioju žalius marškinėlius su Lietuvos simbolika... Man nieko netrūksta – sveikatos yra, daug keliauju, gyvenu geriausiuose pasaulio viešbučiuose, turiu puikų automobilį... Kas iš to, kad turėsi daug milijardų? Jeigu nieko pozityvaus nepaliksi savo tautai.
Tiek daug padarius, belieka mėgautis šlove.
Dabar, kai nuolat reikia lipti į sceną, bendrauti su Lietuvos valdžia, kalbėti apie krepšinį, pamačiau, kad puikiai moku kalbėti. Turbūt net geriau kalbu, nei dirbu (juokiasi)!
O iš tikrųjų esu mažas lašas šitoje šalyje. Tik iškeltas aukščiau savo bambos. Guodžiuosi tik tuo, kad padarysiu savo darbą ir galėsiu pasitraukti, užleisti vietą kitiems. Juk negali ant laurų nuolat sėdėti. Šlovė, medaliai yra tik tos dienos džiaugsmas. Kitą dieną viską pradedi iš naujo.
