Feisbuke netgi susibūrė grupė žmonių, raginančių rinkti pinigus aktorės emigracijai iš Lietuvos. „Už tai, kad nuoširdžiai pasakiau savo nuomonę, mane siūloma ištremti. Ar tai ir yra tikrasis patriotizmas?“ – stebisi Eglė.
Egle, pasakyk, ar Vasario 16-oji tau tikrai nieko nereiškia?
Jokiu būdu nenoriu pažeminti tų žmonių, kurie padėjo galvas už Lietuvos laisvę. Didžiuojuosi, kad gyvename laisvoje Lietuvoje: ji man – pati gražiausia ir mieliausia. Tačiau šiandieninis gyvenimas šioje šalyje tikrai nėra saldus. Argi turėčiau kaip veidmainė sakyti: „O taip, Vasario 16-ąją stalą užtiesiu linine staltiese ir nukraunu patiekalais, nes tai – ypatinga diena...“ Tai būtų melas. Tikrai tą dieną taurės šampano nekeliu – ir dėl to labai gaila. Iš šios šventės likęs tik pavadinimas ir gražus istorinis prisiminimas... Tikiuosi, kada nors galbūt bus kitaip.
Ar savo vaikų ateitį iš tiesų matai kitoje šalyje?
Netvirtinu to šimtu procentų, nes nežinau, kas ateityje nutiks, – nė vienas to nežinome. Tačiau tokios galimybės neatmetu. Gyventojų surašymas man buvo graudus: tikrovė tokia, kad šiandien Lietuvoje nebėra žmonių, kurių šeimos nariai, draugai ar pažįstami nebūtų išvykę į užsienį. Žmonės tikrai lekia ten ne iš gero gyvenimo – neabejoju, kad daugelis mieliau gyventų tėvynėje, bet... Kuo toliau, tuo sudėtingiau darosi čia gyventi. O žmogus visuomet renkasi būti ten, kur jam geriau – kad ir kokia skaudama širdimi tenka palikti savo šalį.
Ar tai iš tiesų yra tikrasis patriotizmas – su pasimėgavimu pažeminti, išniekinti, užmėtyti akmenimis kitą žmogų?
Todėl tikrai gali nutikti taip, kad ir mano vaikai gyvens ne Lietuvoje. Vyresnysis sūnus – jau vienuoliktokas, kitąmet jam teks apsispręsti, ką pasirinkti. Jeigu jis argumentuotai pasakys, kodėl nori studijuoti ne savo šalyje, aš jį palaikysiu – juk trokštu, kad mano vaikui viskas klostytųsi kuo geriau, o ne blogiau. Žinoma, galėčiau patriotiškai trenkti kumščiu į stalą: „Nesvarbu, vaikeli, kad galo su galu nesudursi, bet privalai likti čia! Dėl skaičiaus!“ Atleiskite, tačiau tokiu atveju aš nesu patriotė. Ar mane už tai sušaudysite?..
Daugelį patriotų papiktino, kad tu lyg ir ilgiesi sovietinių laikų...
Nesiilgiu, tačiau prisimenu juos su gražia emocija. Taip, anuomet stovėjome eilėse prie mandarinų, bet gyventi buvo lengviau. O šiandieninės laisvės kaina tikrai didelė: tiek streso, įtampos, nedarbo!.. Dėl savo gyvenimo nesiskundžiu, bet negaliu užsimerkti ir nematyti, kas vyksta aplink mane. Matau, kaip vyresni žmonės parduotuvėse ieško nuolaidų, suka galvas, kuo sumokėti už šildymą, tik iš labdaros gali nusipirkti kokį drabužį...
Visą gyvenimą dirbę garbingus darbus, šiandien jie skursta. O menininkai, aktoriai?.. Esu Klaipėdos dramos teatro aktorė – skamba išdidžiai, bet tikrai išsigąstumėte, jei pasakyčiau savo atlyginimą. Tūkstantis litų – tai lyg pasityčiojimas. Ir dėl to reikėjo stoti į universitetą, stengtis, baigti mokslus... Dėkui Dievui, kad mane kviečia dirbti ir kiti teatrai, kad užsakovai samdo vesti renginius. Antraip skursčiau.
Už atvirai išsakytą nuomonę gavai nemažai pylos. Nesigaili dėl garsiai ištartų karčių žodžių?
Aš tiesiog nuoširdžiai pasakiau, ką galvoju, o tuomet paaiškėjo, kad laisvoje Lietuvoje negalima išsakyti savo nuomonės. Jei kalbi kitaip nei visi, tave iškart pasiūloma ištremti. Tad kuo ši diena skiriasi nuo tų gūdžių, kai lietuvius tremdavo į Sibirą?.. Toji feisbuko grupė, bjauriais žodžiais agituojanti žmones susiburti prieš mane, man kelia gailestį. Nesinaudoju feisbuku – sužinojau tai tik tada, kai sūnus paklausė: „Mama, ar matei?..“
Aš tiesiog nuoširdžiai pasakiau, ką galvoju, o tuomet paaiškėjo, kad laisvoje Lietuvoje negalima išsakyti savo nuomonės.
Jau esu išgyvenusi nemalonią situaciją, kai kaimynas, pasislėpęs po svetimu vardu, mane šlykščiausias žodžiais talžė interneto komentaruose. O dabar tai daroma drąsiai ir atvirai. Žmogus, kuris didžiuojasi esąs tikras patriotas, skelbia: „Šitą kekšę, vagilką, aferisto ir alkoholikės išperą reikia išgrūsti iš šalies! Įkišti į gyvulinį vagoną – ir tegul važiuoja!..“ Sudėtos mano vaikų nuotraukos, siūloma mums surinkti pinigus ir įteikti po patį pigiausią bilietą į vieną pusę...
Ar tai iš tiesų yra tikrasis patriotizmas – su pasimėgavimu pažeminti, išniekinti, užmėtyti akmenimis kitą žmogų? Ar vertėjo siekti laisvės, jei šiandien žmonės kupini tokio pykčio ir netolerancijos vieni kitiems? Pamanykite, pasakiau tai, ką galvoju, ir tikrai žinau, jog tokių kaip aš yra ir daugiau, – gal norėtumėte visus mus išgrūsti? Tik kiek tada tų lietuvių beliktų?.. To, kuris į mane meta akmenį, galiu tik pagailėti, bet jokiu būdu nemesiu akmens atgal.
Feisbuko grupės kūrėjų į teismą neduosi?
Pasitariau su advokate, nes vieši įžeidinėjimai buvo išties grubūs. Bet nekovosiu, nes supratau: visų žmonių nepakeisiu. Priimu pamoką, kad negalima drąsiai reikšti savo nuomonės, – už tai tave paskui nuskalpuoja. Daugiau taip drąsiai nebekalbėsiu, kad neužgaučiau tikrų „patriotų“. Nors iš tiesų manau, kad tikras patriotas myli ne tik savo šalį, bet ir jos žmones.
Taigi tu niekur nevyksi, net jei judėjimo iniciatoriai ir pasiūlys bilietą?
Žinoma, ne. Jeigu jie iš tiesų surinks pinigus, verčiau tegul paaukoja juos vargstantiems Lietuvos žmonėms. Tai bus kur kas patriotiškiau.
