Gediminas Zujus: „Ne tik kitiems, sau – irgi geležinis“ (papildyta kovo 16 d.)

Ėmė ir prilipo tau tas „geležinis Gediminas“!

Tai vis šviesaus atminimo maestro Vytautas Kernagis! Ir ne pašiepdamas, o smagiai įgėlė. Pamenu, dar kai vedė „Žvaigždžių duetus“, po filmavimo ne kartą ir ne du kalbėjomės. Sako man: „Tu, Gediminai, viską gerai darai, taip ir toliau...“ Taigi dabar negaliu sugriauti jo pasitikėjimo, negaliu nuvilti.

Sunku kritikuoti bičiulius?

Dar ir kaip! Fara (dainininkas Aleksandras Ivanauskas – red. past.) – mano draugas, kartu vienoje grupėje esame groję. Jis tuomet jau buvo garsus, o aš – ką tik konservatoriją (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija – red. past.) baigęs pianistas. Fara mane mokė, dabar jį kritikuoju. Manot, lengva? Sunku tarti skaudžius žodžius, bet kitaip neišeina.

Tikiuosi, draugai priima žaidimo taisykles?

Kartais studijoje jaučiu atodūsius: „O, Zujus atėjo...“ Kai baigiame filmuoti, atsiprašau: „Chebra, daugiau tikrai parašyti negalėjau.“

Kai kurie juk supranta: tu taip gerai pažįsti Lietuvos pramogų pasaulį, kad sakyti kritines pastabas turi neabejotiną teisę.

Žinai, nuo kada turiu reikalų su pramogine muzika? Nuo šeštos klasės! Kaip tik tada pirmą kartą patekau į poprock grupę, varėm „Deep Purple“, negali patikėti. Aš grojau klavišiniais.

Tikriausiai „Rolandu“?

Oi, toli, toli dar buvo iki „Rolando“. Jonika „Junost“ (juokiasi). Tuo metu Juozo Naujalio muzikos mokykloje mokiausi groti fortepijonu, o aštuntoje klasėje jau turėjau savo grupę „Fredos“ kultūros namuose.

Kartais studijoje jaučiu atodūsius: „O, Zujus atėjo...“ Kai baigiame filmuoti, atsiprašau: „Chebra, daugiau tikrai parašyti negalėjau.“

Esi iš muzikantų šeimos?

Mama studijavo fortepijoną, o Maskvoje – muzikos teoriją. Grįžusi į Kauną, J. Naujalio muzikos mokykloje dėstė muzikos literatūrą. Tėtis buvo matematikas, aviatorius, atkūręs žurnalą „Sparnai“. Mama su tėčiu išsiskyrė, kai aš buvau vos kelių mėnesių. Su tėvu suartėjome, kai įstojau į konservatoriją, vienu metu netgi pas jį gyvenau.
Konservatorijoje mokiausi rimtų dalykų, o po paskaitų tęsėsi popsinis mano gyvenimas – juk negalėjau visą laiką imti iš mamos kišenės. Vilniaus universalinėje parduotuvėje įkūrėme saviveiklos ansamblį. Puikiai sekėsi – laimėdavome konkursus, apžiūras. Paskui į savo grupę pakvietė Algis Frankonis.

Dabar visa tai atrodo šiek tiek juokinga, o tuo metu taip gyveno daugybė muzikantų...

Na, taip, visi darbininkai, aš – šaltkalvis remontininkas.
O paskui teko gelbėtis nuo armijos. Pabėgti nuo jos galėjau į kaimo mokyklą. Atsidūriau Garliavoje. Buvo ten tokia antra vidurinė, baisesnė už baisiausias Kauno mokyklas. Per pertraukas visi vaikščiodavo po du susikabinę – ir mokytojai, ir mokiniai. Pusę devynių visiems mankšta, per radiją muzika sklinda. Be dešimt devynios – mokytojai į direktoriaus kabinetą, „ant kilimėlio“. Jau sunku ir prisiminti 1983–iuosius. Klasėje – po keturiasdešimt du mokinius, per septynerius metus toje mokykloje aštuoni muzikos mokytojai buvo pasikeitę. Ateinu į pirmą pamoką, lėktuvėliai skraido, kreidos, kempinės. Kažkaip suvaldžiau, o vėliau su vyresniais netgi draugais tapome.

Nebloga pedagogo patirtis...

Matyt, turiu aš tą gyslelę, gal iš mamos paveldėjau? Kitaip juk nedėstyčiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o ir pats savo mokyklos nebūčiau įkūręs. Kažkaip sugebu mokinius sudominti, o anais laikais mokykloje jiems tik parodyk kokią užsieninę plokštelę ar geresnę aparatūrą.
Kasdien – šešios ar septynios pamokos, direktorius dar ir visuomeninėmis pareigomis apkrovė: mergaičių, berniukų chorai, vokalinis instrumentinis ansamblis, skudutininkai. Ir visa tai – už šimtą rublių per mėnesį. Po kurio laiko neištvėriau: „Direktoriau, aš jaunasis specialistas, vaikus muzikos galiu mokyti, pianinu groti, bet chorvedyba – ne mano profesija, dar sugadinsiu vaikus, mokyklos prestižą pakirsiu...“ Direktorius ir taip mėgino paveikti, ir anaip, bet aš – nė į kalbas. Juo labiau kad ir kitų darbelių buvau susiradęs. Iš šimto rublių šeimos neišlaikysi.

Tada buvai vedęs?

Pirmą ir vienintelį kartą. Vedžiau trečiame konservatorijos kurse. Mano žmona – kolegė chorvedė. Po pusantrų metų gimė sūnus, pinigų verkiant reikėjo. Susiradau darbą Girionių vokaliniame instrumentiniame ansamblyje. Garliavos mokykla – vienoje pusėje, Girionys – kitoje, o mes gyvenome Šančiuose. Netrukus gavau dar vieną pasiūlymą – groti restorane. Oho, koks laikas buvo! Nauji žmonės, visiškai nesuprantama kultūra, muzikinė kalba...
Prisimenate „Orbitą“? Garsus restoranas Kaune! Kažkada čia net pati Ala Pugačiova už „Kijevo“ kotletą atvažiuodavo dainuoti karininkams. O publika... Čigonai, „daktarai“, muštynės kas vakarą. Ir pats esu gavęs. „Daktarai“ iš kažkokios merginos atėmė paltą. Nežinojau, kas tokie, tai „šokau“, liepiau atiduoti. Oi, ką jie su manim darė... Jei ne Obuolys (šviesaus atminimo dainininkas Alvydas Lukoševičius – red. past.), kažin, kaip būtų pasibaigę. Pamatęs, kas darosi, pradėjo šaukti: „Henytei pasakysiu, kad muzikantą muša, von, šalin!“ Pasitraukė, bet aš jau pasikelt negalėjau suspardytas.
„Orbitoje“ grodavome iki dviejų nakties, kartais iki pusės trijų. Naktimis eidavo didieji pinigai – Viljampolė sveikina Šančius, Šančiai sveikina kokį Petrą. Ir taip – be galo.
Restorane „Tulpė“ rinkdavosi kitokia publika, daug menininkų. Pamenu, ateidavo Juozo Naujalio anūkas. Pavargęs toks... Vis man siūlydavo senelio natas. Visa tai kažkaip šventvagiškai atrodė, o dabar gailiuosi, kad nepirkau. Būčiau išsaugojęs, o juk vis tiek kažkam pardavė... Iš „Tulpės“ – patys geriausi prisiminimai. Buvom taip gražiai susigroję, Fara dainuodavo. Net muzikantai mūsų ateidavo pasiklausyti.

Žiūriu į savo mokyklos auklėtinius ir galvoju: jiems visiems atviri keliai, išaugo tikri lyderiai, puikiai valdantys judesį, geri oratoriai, pasaulio piliečiai, kuriems svarbios ir jų pačių šaknys. Galvoju: dirbau ne veltui.

Matyt, toks naktinis gyvenimas šeimos santykiams šviesos nepridėjo?

Su žmona išsiskyrėme po keturiolikos bendro gyvenimo metų, sulaukę sūnaus, o po dešimties metų – ir dukros. Tuomet Lapėse, už Kauno, jau turėjau savo įrašų studiją. Romas Bubnelis mus priglaudė.

Tas pats, kuris vėliau Lapėse įkūrė televiziją?

Kompozitorius Kęstutis Lušas mane supažindino su Giedriumi Litvinu. Mūsų svajonės sutapo – ir jis, ir aš svajojome apie įrašų studiją. Darom! Ir padarėme. Kaune atsirado pirmoji Lietuvoje privati profesionaliai dirbanti garso įrašų studija.
Romas buvo pagrindinis mūsų klientas, įrašinėjo savo dainas. Tuo metu jau buvo garsus verslininkas, milijonierius. Prie jo kabineto stovėdavo eilės prašančių, bet mes su Litvinu – ne iš jų. Vieną dieną per įrašą Romas susinervino: „Negalit perrašyti vokalo, vis iš naujo turiu dainuoti!“ Sakom, trūksta aparatūros, neįperkame. O jis: „Tai kodėl manęs neprašot? Surašykit, ko reikia.“ Kai viską supirkom, pasirodė, kad patalpos mažokos. Atvažiuoja Romas: „Sėdam į mašiną, kai ką parodysiu.“ Atvažiuojam į Lapes, vakaras, savo akimis netikim – toks grožis... Rodo į Lapių kultūros namus: „Studijai tiktų?“
Per pusę metų pastatė. Brigada dirbo dieną naktį, mes tik sakėm, ką daryti. Salė – puikiausia, fortepijonas, barą įrengė, kad muzikantai turėtų po koncertų kur susirinkti.
Paskui Romas įkūrė Lapių radiją, kuris transliavo džiazą ir jo paties dainas, o dar po kurio laiko kažkas pakišo jam televizijos idėją.

Taip televizija įsiveržė ir į tavo gyvenimą?

Su didžiausiu trenksmu! Sukūriau „LitPoliinter“ užsklandas, beveik tuo pat metu gavau tokį pat užsakymą iš LTV. Ir prasidėjo... Visos laidos, visi pas mane, mintys apie kūrybą, svajonės kurti šiuolaikinę muziką ir vėl buvo nukištos kažkur giliai giliai į stalčių.

Tuomet Lapės garsėjo kaip labai smagi, bohemiška vieta. Toje aplinkoje susvyravo ir tavo šeimos pamatai?

Išsiskyriau su žmona, atsirado nauja meilė. Erika tuomet dirbo studijos administratore.

Vadinasi, tarnybinis romanas?..

Tai nuveži į darbą, tai parveži iš jo. Po truputį, po truputį... Visokie tie mūsų santykiai buvo – tai skyrėmės, tai taikėmės.

Lyg ir nebuvote susituokę?

Ne, mes tik draugavome (šypsosi). Iš tos draugystės gimė Bernardas Teodoras.

Kaip atsidūrei Vilniuje?

Vilnius visada mane traukė. Užsidirbau pakankamai pinigų, kad įkurčiau studiją. Susiremontavau patalpas Kompozitorių sąjungoje. Fantastika! Tik gyvenk ir kurk. Tačiau studiją reikėjo nuomotis, rūsys apaugęs grybais, remontas kainavo apie šimtą tūkstančių. Paskolos, nuoma – argi šitaip gyvendamas gali atsiduoti kūrybai? Vėliau – dar viena studija su didžiausia sale, kur tikėjausi įrašyti orkestrų muziką. Pradžia ir buvo padaryta: pas mus dėl įrašų atvykdavo dirigentai iš Vokietijos, taip pat Londono, Čikagos. O tada atėjo krizė...

Panašu, galva visą laiką susukta rimtąja muzika. Ar tik ne todėl nuo tavęs dvelkia tokiu atsainumu, kai imi kalbėti apie popsą?

Rimtojoj muzikoj tik bandau – neseniai įvyko mano kūrinio violončelei su orkestru premjera. O popse per dvidešimt penkerius metus įrašiau daugybę dainininkų. Per įrašą visada sakau, kas blogai, ką reikia perdaryti. Juk norime geriausio bendro rezultato.

Ar jie tavimi pasitiki? Buvo tokių, kurie nereagavo į pastabas?

Net patys arogantiškiausi studijoje tampa šilkiniai, ausys suglaustos. Niekuomet nesakau: tu nepadainuoji. Sakau: pakartok dar sykį, per mažai išsižiojai, per anksti užsičiaupei. Pastabos nepatinka? Ieškok kitos studijos, gal ten geriau sudainuosi.

Studijoje dirba ir tavo sūnus Arūnas?

Jam – dvidešimt aštuoneri, Muzikos akademijoje baigė fagoto studijas, taigi mes – kolegos.
Mažėliui Bernardui Teodorui – ketveri su puse, o dukrai Linai – jau aštuoniolika. Ji labai domisi scenos menu, gerai dainuoja. Juk ir dėl Linos aš įkūriau Scenos ir estetikos mokyklą. Man pasirodė, kad mokyklos, kurioje būtų mokoma ir vokalo, ir scenos meno, ir judesio, ir kūrybos labai trūksta. Pasiteisino. Turime puikią salę, kur repetuojame, įrašinėjame, mokomės, o vasaromis Rumšiškėse rengiame tarptautines stovyklas, statome spektaklius. Praėjusiais metais tai buvo „Eglė – karalienė žalčių“, kūrėme ją su išeivijos lietuviais. Tarptautinė premjera įvyko Vilniuje, Rotušės aikštėje. Spektaklį pamatė ne tik lietuviai – apkeliavome Vokietiją, Belgiją, Didžiąją Britaniją. Mūsų mokykla per XIII pasaulio lietuvių kongresą Pietų Amerikoje organizavo Pasaulio lietuvių Kalėdas! Įsivaizduokit, kiek įspūdžių vaikams. Šiemet mūsų laukia Kristijono Donelaičio „Metai“, argi ne įdomus darbas?
Žiūriu į savo mokyklos auklėtinius ir galvoju: jiems visiems atviri keliai, išaugo tikri lyderiai, puikiai valdantys judesį, geri oratoriai, pasaulio piliečiai, kuriems svarbios ir jų pačių šaknys. Galvoju: dirbau ne veltui.

Kad ir kaip būtų sunku Lietuvoje, muzikinis gyvenimas vis dėlto vyksta. O tu esi drąsus. Taigi pasakyk, kas yra didžiausia šių dienų Lietuvos popmuzikos žvaigždė?

Sunkus klausimas, pavojingas... Negaliu įsivaizduoti, kas galėtų balsu apšauti Kastytį Kerbedį. Gal tik judesiu arba jaunyste. O kitas, žiūrėk, stipresnis visai kitur...

Dabar prisipažink: šiuo metu yra moteris, užkariavusi „geležinio Gedimino“ širdį?

Scenos ir estetikos mokykla – su ja miegu, vaikštau, planuoju, keliauju (juokiasi). 

Baik juokus, juk rinktis yra iš ko – aplinkui tiek vienišų žvaigždžių...

Tai va iš kur tas spindesio ryškumas (šypsosi)... Tik varnos būriais skraido...
Esu per daug atsidavęs savo mokyklai ir mokiniams. Jokia gražiausia, geriausia, ištikimiausia mergina to nepakęstų. Gal aš ir geležinis vertindamas tuos duetus, bet ir save vertindamas – geležinis. Jei ką darau, stengiuosi, kad būtų dešimtukas.