Gydytoja Gražina Bogdanskienė: „Net beprotiškiausia meilė iš manęs neatimtų savigarbos“ (papildyta kovo 19 d.)

Neseniai viename šalies dienraštyje pasirodęs straipsnis apie naują porą leido suprasti, kad Vytautas neva neskuba atsakyti į Gražinos meilę ir naudojasi moters patiklumu. Puikią gydytoją, sėkmingai dirbančią verslininkę, stiprią asmenybę tokia jos portreto pusė taip pribloškė, kad keletą naktų neišsivertė be raminamųjų. Paskui sulaukė kelių šimtų žinučių iš draugų ir pažįstamų. „Tu visuomet buvai aistringa mergina“, – padrąsinamai teigė vieni. „Mesk jį“, – griežtai ragino kiti. „Nereikia manęs laikyti įsimylėjusia kvaiša. Užtikrinu: jokia, net ir pati beprotiškiausia, meilė iš manęs neatimtų savigarbos“, – tvirtina Gražina.

Jūsų statusas, padėtis visuomenėje, daili išvaizda leidžia manyti, kad kiekvienas vyras didžiuotųsi greta turėdamas tokią moterį!

Visuomet buvau „tiksliukė“, matematikos ir fizikos olimpiadose užimdavau prizines vietas, tačiau turiu ir nemažą dozę romantikos. Panevėžio J. Balčikonio vidurinę mokyklą baigiau aukso medaliu, medicinos studijas – raudonu diplomu. Mediciną pasirinkau tikriausiai todėl, kad turiu įgimtą bruožą: jeigu kam nors bloga, iškart bėgu padėti. Stodama į rezidentūrą galėjau rinktis ir širdies chirurgiją, ir akušeriją–ginekologiją. Dėstytojų nuostabai, pasirinkau ginekologiją – man visuomet reikia greito rezultato. Baigusi studijas ir pradėjusi dirbti Šiaulių gimdymo namuose, susipažinau su kolegės sūnumi ir po trijų savaičių už jo ištekėjau. Meilė...

O jūs iš tiesų aistringa!

Ko gero, tai tiesa (juokiasi). Kai mane pakvietė į Vilnių dirbti konsultante Sveikatos apsaugos ministerijoje, ėmiau daryti karjerą: dėl to šiek tiek kentėjo mano šeima, bet gyvenime juk visuomet tenka ką nors aukoti. Dirbti ministerijoje buvo didelis pasiekimas jaunam žmogui – tada neturėjau nė trisdešimties. Kontroliavau visas poliklinikas ir moterų konsultacijas, tuo pat metu dirbau Santariškių klinikose. Su pavydu susidurdavau nuolat. Kai dar tarybiniais metais su profesoriumi Vaciu Sadausku važiavome į pasaulinį akušerių–ginekologų kongresą Brazilijoje, sulaukėme didžiulio pavydo ir apkalbų: kaip čia dabar, piemenė važiuoja į pasaulinį kongresą! Tačiau ta piemenė vienintelė ministerijoje kalbėjo angliškai... Nuo mažumės esu perfekcionistė – stengiuosi viską daryti tobulai.

Tik išsaugoti santuokos jums nepavyko...

Su buvusiu vyru išgyvenome šešiolika metų. Gerų prisiminimų iš santuokos liko daug, o pats geriausias – sūnus Mantas. Jam netrukus sukaks šešiolika. Tačiau skyrybų neišvengėme: kai du žmonės bręsta, tuos pačius dalykus kartais ima matyti kitaip. Vyras tenkinosi tuo, ką turi, o man reikėjo siekti daugiau. Dabar suprantu, kad per mažai vienas dėl kito stengėmės: vyrui ir moteriai būtina vienam kitą palaikyti ne tik džiaugsme, bet ir varge – tik tada santykiai bus tvirti. Daugybė šeimų, ištiktų nevaisingumo bėdos ir vis tiek besilaikančių drauge, man padėjo tai suvokti.

Jei mudviejų su Vytautu paklaustų, ar norime būti kartu iki gyvenimo pabaigos, turbūt atsakymas abiejų būtų „nežinau“.

Nepabijojote viena pirmųjų Lietuvoje imtis spręsti nevaisingumo problemų, steigti privačios klinikos?

Tam iš tiesų reikėjo avantiūristo gyslelės. Į ginekologus kreipdavosi daugybė nevaisingų šeimų, bet joms buvo neįmanoma padėti – prieš dvidešimt metų niekas Lietuvoje neatliko hormonų tyrimų. Man vis kirbėjo mintis: kodėl?.. Juk nesame blogesni už kolegas iš Vakarų. Ilgai stažavausi Danijoje ir Anglijoje, mokiausi dirbtinio apvaisinimo paslapčių, o grįžusi panorau tai įdiegti Lietuvoje. Su gydytoja Audrone Usoniene įkūrėme privačią ginekologijos kliniką, vėliau išsiskyrėme, ėmėmės kiekviena savo. Tie trylika veiklos metų, kai vadovauju Vaisingumo centrui, man buvo labai įsimintini... Ir, reikia pripažinti, sėkmingi. Kalbu ne vien apie pinigus: taip, pinigai svarbūs, bet mano darbo variklis yra ne jie.

Pacientai, kuriems pasiseka įveikti nevaisingumą ir susilaukti kūdikio, jums bučiuoja kojas?

Ateina su glėbiais gėlių, atsiunčia vaikų nuotraukų... Gaunu ir laiškų su širdelėmis, ir angeliukų. Tačiau iš tiesų didžiausia dovana – pacientams gimęs sveikas kūdikis.

Po skyrybų visa galva pasinėrėte į darbą?

Taip, ir mane tai visiškai tenkino. Daug dirbau, o grįžusi namo mėgavausi sūnaus kompanija. Ir visur keliavau su juo. Mano reikalavimai vyrui, norinčiam būti greta manęs, nemaži: jis turi būti stiprus, vyriškas, protingas, bent šiek tiek romantiškas. Turintis savo nuomonę, žinantis, ko nori, nežiūrintis į moterį kaip į žemesnę būtybę... Tokių vyrų nedaug, o man mieliau būti vienai nei su bet kuo. Aš ir viena šį tą sugebu – net namo statyboms dirigavau viena. Visada žinojau, kad kažkuriame gyvenimo etape turėsiu savo namą. Nesu materialistė – jei kas nutiktų, galėčiau gyventi ir vieno kambario bute tose pačiose Viršuliškėse, kuriose įsikūriau vos atsikrausčiusi į Vilnių. Bet jei gyvenimas davė tokią galimybę, aš ją išnaudojau – pasistačiau namą, kuriuo dabar džiaugiuosi su artimaisiais ir bičiuliais. Statybos iš manęs atėmė dešimt kilogramų svorio, imti didžiulę paskolą irgi buvo avantiūra... Bet ko siekiau, tą ir turiu.

Ar vyrai jūsų bijo?

Stiprių moterų jie iš tiesų prisibijo. Bet pasitaiko išimčių (šypsosi). Man keista, kad dauguma vyrų žūtbūt stengiasi pranokti moterį materialine prasme. Santykių aš tikrai nevertinu pagal dovanas – man gali būti miela ir ramunė, nuskinta nuo šlaito. Nežinau, ar smagiai jausčiausi gavusi dovanų kailinius – būtų nejauku. Nenorėčiau jaustis skolinga.

Daugybė moterų tiki turinčios teisę į brangias dovanas vien todėl, kad yra moterys, ir nė nemano vyrams atsakyti tuo pačiu.

Aš taip nemanau. Esu savarankiška, reikli ir labai nuoširdi – jei draugauju su vienu vyru, negalvoju apie kitą, neturiu jokių paslėptų minčių. Todėl ir mano kartelė romantiškų santykių srityje iškelta aukštai. Pažinčių neieškojau – jos atėjo pačios. Po skyrybų buvo viena rimta ir ilga draugystė – ji nutrūko dėl didelio atstumo. O 2008–ųjų pabaigoje susipažinau su Vytautu.

Judviejų veiklos sritys – skirtingos, tačiau tai nesutrukdė užsimegzti draugystei?

Labai skirtingos. Bet šis žmogus man pasirodė įdomus, kultūringas, elegantiškas.

Mokantis elgtis su moterimis...

Aš pavadinčiau – džentelmeniškas (šypsosi).

Jis yra užsiminęs, kad draugystės pradžioje buvote santūri, kone nepasiekiama.

Jeigu jis taip pasakė, matyt, taip ir buvo (juokiasi). Laikui bėgant mūsų santykiai nuo kavos gėrimo peraugo į artimą draugystę. Paaiškėjo, kad mums vienas kito kompanija maloni.

Draugystė klojosi sėkmingai, kol tapo vieša? Žiniasklaida jus privertė sudėlioti taškus, kurių patys neskubėjote dėti?

Būtent! Mudu su Vytautu nesame aštuoniolikmečiai, kurie sprendimus dėl partnerio priima labai greitai. Turiu gyvenimo patirties, todėl esu atsargi. Jis taip pat atsargus...

Kai jus imta pristatyti kaip porą, jis išsigando. Leidote Vytautui išsigąsti?

Tas primygtinis poravimas ir man nelabai patinka. Lietuviai – gana konservatyvūs, poravimą jie iškart lygina su ėjimu prie altoriaus. Mes su Vytautu to daryti dar nesiruošiame. Gražiai draugaujame, kartu ilsėjomės Tenerifėje, keliavome po Pietų Afriką, turime bendrų pomėgių, abu dieviname muziką. Drauge išėję į miestą, teatrą ar restoraną, tikrai nesislapstome po kapišonais. Pristatėme vienas kitą savo artimiesiems. Tačiau kiekvienas turime savo namus, savo biudžetą ir didelių ateities planų dar nekuriame. Aš netgi abejoju, ar apskritai norėčiau antrą sykį tekėti... Nebent vėl užkluptų impulsas (juokiasi).

Bet juk Vytauto viešai išdėstytas požiūris į santykius su jumis atskleidė tam tikrų detalių, kurios jums nepatinka? Tas jo atsargumas rodo abejonę...

Mes kol kas nepakankamai vienas kitą pažįstame – mūsų santykių lygmuo dar ne tas, kai priimami ryžtingi sprendimai. Jei mudviejų paklaustų, ar norime būti kartu iki gyvenimo pabaigos, turbūt atsakymas abiejų būtų „nežinau“.

Tačiau užsiminėte, kad netikėtas viešumas judviejų santykius iš dalies sugadino?

Sveikatos tikrai sugadino (šypteli). Tie interneto komentarai... Man Lietuvoje apskritai trūksta gėrio – labai norėčiau, kad žmonės būtų tolerantiškesni ir geresni. Be to, susidūrėme su klaidingomis interpretacijomis. Pavyzdžiui, viešai papasakojau, kad iš Vytauto nusipirkau kompaktinių diskų kolekciją, ir žmonės pašiurpo: kaip vyras savo draugei drįsta parduoti diskus, kodėl jų tiesiog nedovanoja? Tačiau diskus kolekcionuoju jau seniai, o vertingą ir ilgai kauptą kolekciją iš Vytauto pirkau tada, kai dar nedraugavome! Vėliau jis man daug ko dovanojo – ir ne tik diskų...

Ką atsakėte draugams, kurie po pasirodžiusio šiurkštoko straipsnio pasiūlė jums mesti Vytautą?

Atsakiau, jog laikas parodys, kaip klostysis mūsų santykiai. Tik mes patys tai nuspręsime. Aplinkinių komentarai mūsų nesukiršins – jei nuspręsime išsiskirti, tai padarysime patys.

Prisiminus keliones, susidarė įspūdis, kad JŪS Vytautą vežatės į šiltuosius kraštus...

Vėlgi – klaidinga interpretacija! Mudu keliaujame kartu, bet kiekvienas už savo pinigus. Tuoj ir vėl važiuosime... Vytautą labai skaudina tas primetamas išlaikytinio šešėlis, o aš galiu užtikrinti – jis toks nėra. Dažnai būna mano namuose, finansiškai daug kuo prisideda. Turime mielą ritualą – mėgstame kasdien kur nors gražiai papietauti, ir už pietus dažniausiai moka jis. Man savigarba niekada neleistų išlaikyti vyro.

Ar tikrai mylite jį taip, kad skrajojate padebesiais?

Tai – ne mano žodžiai. Man įdomu būti su Vytautu, vertinu jį kaip gerą žmogų, komplimentų jam galiu pasakyti daug. Bet kol kas žodžio „myliu“ viešai nevartoju. Gal kada nors jis suskambės...

Kai kuriems žmonėms susidaro įspūdis, kad jūsų jausmai Vytautui stipresni negu jo jums.

O kaip padėti tuos jausmus ant svarstyklių? Kuo juos išmatuoti?.. Rodomu dėmesiu? Dovanomis? Jomis jausmai tikrai nematuojami... Ir aš, ir Vytautas vienas kitam esame daug ko dovanoję. Jis mūvi mano dovanotą žiedą su topazu. Žiedą pirkau galvodama apie sceną – man pasirodė gražu, kad scenoje dainininkas turės originalų talismaną, šaunų įvaizdžio akcentą. Apie kainą net nemąsčiau...

Ar Vytautui, jo karjerai, darbui iš tiesų labai svarbus „svajonių jaunikio“ statusas?

Manau, taip.

Kiek jūs su tuo taikstotės? Juk suvokiate, kad jam reikia išlikti „svajonių jaunikiu“, tenka įveikti kai kuriuos savo principus. Juk mes visi linkę savintis mylimus žmones...

Vytauto gerbėjoms nepavydžiu tol, kol jos paiso elementarios etikos. Tegu neša gėlių. Tegu krinta po kojomis... Bet kam kaišioti nuogus pečius, kad gautų autografą?.. Reikia turėti orumo! Jei jis į meilias gerbėjų žinutes atsakytų meilia žinute, mūsų draugystei iškart ateitų galas, mano savigarba iškart padėtų tašką. Dabar juo tikiu ir pasitikiu, o kas bus toliau – parodys gyvenimas.