Jeanas Claude Edorhas įpratęs būti žvaigžde (papildyta sausio 28 d.)

1996–ųjų Atlantos olimpiados dalyvis, geriausių pasaulio barjerininkų trisdešimtuke buvęs Jeanas Claude niekada nepraras profesionaliam sportininkui būdingos greitos reakcijos. Jis sparčiai mokosi. Pirmuosiuose Lietuvoje duotuose interviu dar pasakojo, jog į mūsų šalį iš gimtosios Vokietijos jį atvijo meilė moteriai – buvusiai rankininkei Kotrynai Šniukštaitei, bet vėliau draugystė su ja nutrūko. Lyg tyčia, paskui į istoriją įsipynė žinomų vardų – Kotryna ištekėjo už sporto komentatoriaus Lino Kunigėlio, ir situacija pasirodė patraukli pikantiškų detalių stingančiai žiniasklaidai. Tamsiaodis atletas iš to pasimokė apie savo asmeninį gyvenimą daugiau neatvirauti. „Nusvilau, – prisipažįsta. – Yra bent pora žurnalistų, su kuriais daugiau susitikti nenorėčiau. Kiek galima kalbėti apie tą patį? Gyvenimas juk eina pirmyn.“

Esu davęs daug interviu

Jeano karjera Lietuvoje iš tiesų eina pirmyn – taip, kaip jis ir planavo, kai apsisprendė čia apsistoti ilgesniam laikui. Žydrūno Savicko sporto klube daugėja žmonių, pageidaujančių, kad juos asmeniškai treniruotų ponas Edorhas. Jis mielai kviečiamas pristatyti vyriškų kolekcijų ir vis dažniau atsiduria kitoje barikadų pusėje – renginių organizatoriaus kėdėje. Be to, jis neįkyriai, tačiau atkakliai žengia į televiziją: neslepia jau ne kartą kalbėjęsis su TV prodiuseriais apie įvairius projektus. Dabar dalyvauja „Žvaigždžių duetuose“, bet ambicijos tuo nesibaigia: svajoja apie sporto laidą, o ir šiaip visuomet yra atviras pasiūlymams.

Sklandžiai klotis gyvenimui svečioje šalyje labiausiai padeda tai, jog Jeanas Claude – taktiškas, tolerantiškas vietos kultūrai (kuri, šiaip ar taip, kartais turėtų nustebinti) ir naujai sutiktiems žmonėms palieka išmintingo žmogaus įspūdį. Jis paiso etikos ir geriau nutyli, negu ištaria per daug. Pavyzdžiui, paprašytas palyginti lietuves ir kitų tautų moteris, tik nutęsia: „Jos labiau rūpinasi savo išvaizda ir labiau stengiasi dėl savo vyrų – galbūt tai nulemia faktas, jog Lietuvoje vyrų mažiau nei moterų, o gal tokia kultūra... Bet labiau gilintis į šią temą būtų nepagarbu moterų atžvilgiu.“

Natūralu, kad ir į prilipusį žvaigždės statusą jis žvelgia racionaliai, be ypatingo pasigėrėjimo savimi ir grėsmės susirgti žvaigždžių liga. „Daugeliui lietuvių žvaigždė yra žmogus, kurį rodo per televiziją, apie kurį rašo žurnalai ir kurį atpažįsta praeiviai gatvėje. Kai užsimenu, kad to nepakanka, dažniausiai išgirstu, jog Lietuva per maža didelėms žvaigždėms gimti, – šypteli. – Netiesa! Šveicarija irgi mažytė, bet iš ten kilę daugelis pasaulio žvaigždžių. Esu daug keliavęs ir daug patyręs, gavęs patį tikriausią gyvenimišką išsilavinimą, todėl žinau, kad žvaigždei svarbiausia – turėti kokį nors ypatingą talentą, kuris pranoktų kitus.“

Sklandžiai klotis gyvenimui svečioje šalyje labiausiai padeda tai, jog Jeanas Claude – taktiškas, tolerantiškas vietos kultūrai.

Ramų vyro požiūrį galbūt lemia tai, kad įžymybe pasijunta jau ne pirmą kartą. Tikruosius žvaigždės potyrius jis prisimena iš geriausių savo sportinės karjeros metų. „Buvau vienas greičiausių bėgikų pasaulyje. Vokietijoje, ypač gimtajame Kelne, buvau žymus, mano modelio karjera taip pat buvo gana intensyvi. Esu davęs daug interviu, – pasakoja iš Dramblio Kaulo Kranto Respublikos kilęs, bet Vokietijoje didžiąją gyvenimo dalį praleidęs tamsiaodis. – Vakaruose įprasta žinomam žmogui už interviu mokėti – mokėdavo ir man. Net sporto žurnalų viršeliuose esu buvęs...“ Bet ar jam tai buvo gyvybiškai svarbu? Ar ilgisi tų laikų? „Atsisveikinti su karjera visiems sportininkams labai nelengva. Bet man patinka tai, ką dabar darau, o žinomumas – tik papildoma detalė, – trūkteli pečiais. – Kas nors, pamatęs mane dainuojantį, ateis pas mane į klubą sportuoti. Ir apskritai – kai mano veidas pasirodo matytas, žmonės labiau manimi pasitiki. O pasitikėjimas – labai svarbus ir reikalingas: ne tik kuriant televizijos projektą ar renginių organizavimo verslą, bet ir paprasčiausiai liečiant žmogų per sporto treniruotę. Manote, tai smulkmena? Bet juk viskas susideda iš smulkmenų...“

Televizijos projekte sieks pergalės

Nors „Žvaigždžių duetų“ komisija nesutinka juodaodžio atleto išskėstomis rankomis ir neskiria puikių vertinimo balų, projektas jam patinka. „Man patinka lenktyniauti – visose gyvenimo srityse. Matyt, tai neišgydoma“, – juokiasi. Prodiuserių pasiūlymą dainuoti jis priėmė, nes apskritai labai mėgsta naujoves. Pinigų vertę žino ir juos skaičiuoti moka, bet pernelyg nesigraužia dėl to, kad neprofesionalams „Žvaigždžių duetuose“ niekas atlyginimo nesiūlo: „Maloniai praleistas laikas irgi yra atpildas.“ Be to, sportininko savybė – visuomet siekti pergalės – Jeano neapleidžia ir muzikiniame projekte: „O ką gali žinoti – gal pavyks laimėti auksinį mikrofoną?“ Ir net komisijos nario Gedimino Zujaus trinktelėtas ketvertas, tai yra – žemiausias balas per visą „Žvaigždžių duetų“ istoriją, neišsklaido atleto entuziazmo. „Žinoma, norėtųsi aukštesnių balų... Bet pats savo dainavimo niekada nevertinčiau, – patikina. – Tai tas pats, kaip kalbėti apie savo charakterį: ne man jį vertinti, o žmonėms, kurie yra aplink mane.“

Jis neapsimetinėja: ne, dainuoti niekada nesimokė ir muzikos pamokų nelankė. Bet muzikinių gebėjimų turi. „Mano mama puikiai dainuoja gospel stiliaus dainas. Ji ir sesuo iš močiutės paveldėjo aukštą balsą, – pasakoja. – Dainuoju ir aš – visuomet. Be to, kad plyšauju duše ir niūniuoju eidamas gatve, kartais užtraukiu ir draugų susibūrimuose. Jie šaukia: „Pakartot!“, ir paskui man ilgai tai primena.“ Kadangi mokytis niekada ne vėlu, dainavimo pamokas lanko dabar: projekto rengėjai kelis kartus per savaitę jį siunčia tobulintis pas dainininką Česlovą Gabalį. „Česlovas – nuostabus žmogus, – tvirtina mokinys. – Iškart radome bendrą kalbą. Ar mūsų pamokos baigsis, kai baigsis projektas? Niekada negali žinoti...“

Jeanas Claude tikina, kad jam pasisekė ir su partnerėmis – grupės „69 danguje“ merginomis. Šou neišsiverčia be intrigos: scenoje atletas dainuoja apie tai, kaip jam sunku iš šių trijų gražuolių išsirinkti žmoną. Bet tikrame gyvenime, žinoma, jų santykiai apsiriboja kolegiška draugyste. „Kuri iš jų man mieliausia? Sakau nesimaivydamas: visos trys, – diplomatiškai teigia vienintelis projekto juodaodis. – Jų charakteris ir gyvenimo būdas skiriasi. Jų grupė sudaryta pagal seniai pasaulyje žinomus standartus: viena narė graži, kita – sportiška, trečia – miela... O man patinka visos šios savybės. Mes gerai sutariame. Turime nedaug laiko repeticijoms, bet darome viską, ką galime.“

Pirmą kartą užlipęs į „Duetų“ sceną, sportininkas labai jaudinosi. „Atrodė, kad to jaudulio nebeištversiu, todėl mintyse ėmiau sau kartoti: „Vaikine, tu jau esi tai patyręs“, – prisimena. – Kai dalyvavau Europos čempionatuose ir olimpiadoje, mane stebėjo milijonai žiūrovų. Tie prisiminimai man labai padėjo. Dabar baimės kartelė jau perlipta, ir aš tikiuosi projekte išlikti kuo ilgiau. Galbūt netgi – iki galo.“ Atlikėju tapusį sportininką žiūrovai net ėmė lyginti su dainininkais Sealu, Usheriu, pernai tame pačiame projekte sidabrinį mikrofoną iškovojusiu Mundžiu, bet Jeanas Claude į tuos palyginimus nesigilina: „Man patinka Mundžio džentelmeniškumas, bet apskritai nemėgstu būti su kuo nors lyginamas: viliuosi, kad rengėjai mane į projektą pakvietė ne dėl kokių nors panašumų, o dėl manęs paties.“

Vaikai būtų gyvenimo dovana

Sportininko karjerą J. C. Edorhas baigė 2005–aisiais. Pernai dar norėjo nuvykti į pasaulio čempionatą Berlyne, tačiau patyrė traumą, be to, nerado rėmėjų, todėl suvokė turįs visiems laikams atsisveikinti su profesionaliuoju sportu. Bet puoselėti gražių ateities planų tai nekliudo. „Noriu likti Lietuvoje, nors oras čia ir nekoks, – tvirtai žino. – Čia yra daugybė galimybių – nemažai žmonių to nemato, bet aš matau, nes esu atvykęs iš visai kitokios aplinkos. Net per ekonomikos sunkmetį čia galima rasti daug būdų uždirbti pinigų.“ Nemažų vilčių jam teikia renginių organizavimas: per Naujuosius surengęs vakarėlį populiariame sostinės restorane „La Boheme“, dabar jau planuoja naują renginį, supurtysiantį ramią Vilniaus padangę. „Kritiką priimu be jokio pykčio: svarbu išgirsti, kas žmonėms nepatinka, kad kitąsyk to nebekartotum. Kita vertus, malonu, kad atsiranda tokių, kuriems tavo darbas patinka, – teigia. – Mano misija – susieti sportą, madą ir sveikatą. Ta kryptimi ir dirbu.“

Namais sporto treneris dabar vadina Vilniaus senamiestyje nuomojamą butą, kuriame įsikūręs vienas. Vokietijoje gyvenantis tėvas su pamote jau žada jį aplankyti: „Per „YouTube“ nusiunčiau jiems „Duetų“ dainos įrašą. Jiems, kaip ir mano broliui su seserimi, labai patiko: laimei, nesuprato, ką reiškia dainos žodžiai „Aš pasirašau...“ Jis dievina Senamiesčio atmosferą, romantišką senovinę architektūrą ir interjerą, turi keletą pamėgtų vyninių, į kurias užsuka nebūtinai vyno – paprastai jam pakanka arbatos su medumi: „Man labai svarbu, kad aplinka būtų graži.“ Jei vieną dieną nutartų pirkti butą Lietuvoje, toliau Vilniaus senamiesčio nesižvalgytų. „Galbūt vieną dieną taip ir nutiks“, – šypsosi. Lygiai taip pat ramiai šypsodamasis išklauso ir tradicinių klausimų, užduodamų vienišiems ir į svajonių jaunikio statusą pretenduojantiems asmenims: galbūt vieną dieną ves, susilauks vaikų? „Vaikus myliu ir daug ko iš jų mokausi. Net svetimų mažylių neveju nuo savęs, kaip kiti niekada šeimos neturėję vyrai, – prisipažįsta. – Per vieną renginį paėmiau ant rankų bičiulės vaiką, norėjusį bėgioti podiumu su manekenais, ir ilgai su juo žaidžiau, kad nukreipčiau jo dėmesį. Paskui išgirdau replikų iš tai stebėjusių draugų: „Tau taip tinka...“ Žinoma, norėčiau tvirtai atsistoti ant kojų ir susilaukti vaikų, manau, kad jie – gyvenimo dovana. Ir net nesvarstau, pakenktų jie mano karjerai ar ne.“

Atsidūręs televizijos ekrane, Jeanas pajuto išaugusį priešingos lyties atstovių susidomėjimą. „Man jo netrūko ir anksčiau, – šypteli. – Negaliu pasakyti, kaip viskas susiklostys rytoj, bet tikrai galiu pasakyti: man būtų malonu susieti savo gyvenimą su lietuve. Kai tik būsiu tam pasirengęs...“